Visaip gali atsitikti, arba Keli susižavėjimo žodžiai

Živilė Pipinytė
...Mažas berniukas su paspirtuku važinėjasi idiliško parko takeliais. Parkas primena senąją Arkadiją. Čia nuolat šviečia saulė, žaliuoja medžiai ir pievelės. Čia oriai vaikšto povai, o tvenkinyje plūduriuoja baltos gulbės. Bet ant suoliukų kažkodėl prisėdę tik seni žmonės. Berniukas Tomekas juos kalbina, klausinėja, net įtikinėja. Pavyzdžiui, kad pasaulyje viskas įmanoma. Kad galima net sutikti mažą dinozauriuką ir sulaukti kelių šimtų metų. Bet dažniausiai Tomekas bando suprasti sutiktuosius.


Šešerių metukų Tomekas ir pagyvenę žmonės kalbasi apie viską – karą, ligas, šeimą, svajones, vienatvę, mirtį. Režisierius Marcelis Łozińskis nesikiša į tuos pokalbius. Jis, regis, net bijo prieiti arčiau, kad tik neišbaidytų tų atvirumo ir pasitikėjimo akimirkų. Toks buvo 1995 m. Łozińskio sukurtas filmas „Visaip gali atsitikti“, kuriame jis nufilmavo savo sūnų. Praėjo dvylika metų. Tomekas suaugo ir sugrįžo į tą patį parką, kad įsiklausytų į praeities šešėlius ir save. Taip gimė kitas filmas „O jeigu taip nutiktų“ (2007). Kaip ir ankstesnis, jis sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės ir net buvo pristatytas „Oskarui“. Rugpjūčio 13 d. šis filmas kartu su keliais kitais bus parodytas „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ programos dalies – Pasaulio vilniukų suvažiavimo – Vilniaus mokytojų namų kiemelyje rengiamoje Lenkų dokumentikos naktyje.

 

Marcelis Łozińskis laikomas lenkų dokumentinio kino klasiku. Kiekviename filme – ir sukurtame prieš keliasdešimt metų, ir dabar – režisierius įsižiūri į žmones ir užduoda jiems iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet svarbius klausimus, į kuriuos nelengva iškart atsakyti. Klausimus apie gyvenimo ir pasirinkimo prasmę. Apie vienatvę ir mirtį. Tačiau jei Łozińskiui į akis pasakytum, kad jis yra tikras kino filosofas, greičiausiai režisierius tik nusijuoktų. Nes jo filmuose nė su žiburiu nerasi jokių schemų ar filosofavimų. Bet jie visada pasako ir parodo šiek tiek daugiau, nei galėtum suformuluoti žodžiais. Toks yra ir bene labiausiai pasaulyje režisierių išgarsinęs filmas „89 mm nuo Europos“ (1993).

 

Jis nuolat prisimenamas, kai užeina kalba apie prieš dvidešimt metų įvykusį įvairių sienų žlugimą. Tačiau šis dvylika minučių trunkąs filmas apie tai, kaip Bresto stotyje keičiami iš Maskvos į Paryžių vykstančio traukinio ratai, nes europietiškoji ir rusiškoji vėžė skiriasi 89 mm, iš tikrųjų yra ne tik momentinė savaip egzotiškos situacijos nuotrauka, bet ir apmąstymas apie tai, kas skiria ir kas jungia žmones. Du pasauliai susitinka Bresto stotyje, žiūri vienas į kitą, bet ir vėl tarpininku tampa tas pats mažas berniukas Tomekas, kuris prieis prie ratus keičiančio darbininko ir pasigailės, kad jis taip sunkiai dirba. Vieni tokius filmus vadina tikrovės metaforomis, kiti juose įžvelgia dokumentinio kino esmę – sugebėjimą ne tik fiksuoti laiką, bet ir pačius giliausius jo klodus, treti gilinasi į socialinius ir istorinius kontekstus. Bet Łozińskio filmai niekad netampa archyviniais dokumentais, jie sugeba išlikti gyvi net praėjus kelioms dešimtims metų po sūkurimo, nes yra tikri.

 

Vienas iš lenkų dokumentinio kino mokyklos, kuri garsėja visame pasaulyje, kūrėjų buvo Kazimierzas Karabaszas. Lietuvoje rodyta nedaug jo filmų, todėl kiekvienas susitikimas su Karabaszo kinu yra labai svarbus. Juolab kad į režisieriaus pakeltą kartelę lygiavosi ne vienas kūrėjas, savo mokytoju jį laikė Krzysztofas Kieślowskis – į geriausių visų laikų filmų sąrašus jis visada įrašydavo Karabaszo „Muzikantus“. Lenkų dokumentikos naktyje bus parodytas 1999 m. sukurtas Karabaszo filmas „Auštant ir prieš sutemstant“. Jis pasakoja apie nematomą, bet skaudžiai juntamą laiko kaitą. Režiserius nori užfiksuoti tai, kas Lenkijoje iš tikrųjų atsitiko per dešimt metų nuo didžiųjų 1989-ųjų permainų. Karabaszas kalbina pensininkus ir mokyklą baigiančius jaunuolius. Klausinėja jų to paties – apie vertybes. Kas buvo svarbu tiems, kurie jau išeina? Kas svarbu ateinantiems? Kodėl naujais laikais taip svarbu būti turtingam? Taip filme sukuriamas savotiško tarpinio laiko, kai nyksta vienos vertybės ir atsiranda kitos, portretas. Labai svarbu, kad režiserius leidžia kalbėti patiems filmo herojams, autoriaus komentarai – tai į filmo audinį įsiterpiančios paties Karabaszo kurtos fotonuotraukos.

 

Lenkų dokumentika sugeba būti labai įvairi ir joje niekad nestigo ironiškų ar net satyrinių gaidų. Ironiškai į nuolat priekaištaujančią ir nepatenkintą savo mamą pasižiūrėjęs „nevykėlis sūnus“ Marcinas Koszałka filmu „Tokį gražų sūnų pagimdžiau“ (1999) net sukėlė diskusiją apie ribas, kurių dokumentiniame kine peržengti negalima. Koszalka, ko gero, tas leistinumo ribas paslinko šiek tiek toliau. Didžiulė ironijos dozė slypi ir Marios Zmarz-Koczanowicz bei Michalo Arabudzkio filme „Bara-bara“ (1996). Tiesa, filmo herojai – populiarios „disco-polo“ muzikos kūrėjai bei atlikėjai – į save žiūri labai rimtai, be jokio ironijos šešėlio. Jie jaučiasi itin svarbūs, didžiuojasi savo laimėjimais ir net pamokslauja apie tai, kokia turi būti plačioms masėms skirta muzika. Pirmiausia, žinoma, ji turi būti paprasta, graži ir suprantama, artima stiklelio ir laisvės mėgėjams, taip pat skatinti erotinius ir patriotinius jausmus. Pasirodo, kad tokia muzika itin paklausi ir prezidento rinkimų kampanijoje. „Popsininkai“ yra atviri ir patys kuria savo ir visuomenės, kurioje gyvena, portretą. Bet filmo autoriai meistriškai paverčia „Bara-bara“ naujosios masinės kultūros analize, juolab kad daugybė šio filmo teiginių yra pakankamai universalūs, kad juos pasitelkus būtų galima paaiškinti net ir lietuviškus „estrados princus“ bei kitokius masinės kultūros karalius.

 

Živilė Pipinytė

 

*  *  * 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.