Lietingą liepos sekmadienį (19 d.) Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras subūrė klausytojus Šv. Kotrynos bažnyčioje prisiminti ir savitai paminėti Tel Avivo miesto Izraelyje gimimo istoriją bei jo ryšį su Vilniumi. Vakarą pradėjęs Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas, dirigentas Donatas Katkus sugretino šiuos du miestus, nes daugybė žydų, glaudęsi Vilniuje, buvusioje Lietuvos Jeruzalėje, bei kituose Rytų Europos miestuose, atsiradus galimybėms, grįžo į pažadėtąją tėvynę. Taip gimė Tel Avivas (pavadinimas reiškia „pavasario kalva“), 1909 m. įkurtas senojo uosto – Jafos pakraštyje, šiemet švenčiantis savo gyvavimo šimtmetį.
Koncerto „Tel Avivui – 100 metų“ programą sudarė Viačeslavo Ganelino, Ferruccio Busoni, Maurice’o Ravelio ir kt. kūriniai, vakarą vainikavo Anatolijaus Šenderovo kompozicija mecosopranui ir kameriniam orkestrui „Iš užmirštos knygos...“. Visi nuskambėję kūriniai darniai kūrė vakaro atmosferą, išraiškingai, tyliai, nuoširdžiai ir pagarbiai liudydami amžinuosius gyvenimo principus.
Pirmąją koncerto dalį pradėjęs V. Ganelino „A propos Tel Avivui“ buvo puikus įvadas formuoti tolesnę atminties dvasios – maldos nuotaiką. Ypač gilia ir jautria dvasia išsiskyrė pirmąją dalį užbaigusi M. Ravelio malda „Kadiš“ (solistė Liora Grodnikaitė), dėl sakralios bažnyčios atmosferos ir akustikos skambėjusi itin trapiai ir asmeniškai. Šis paprastas ir itin subtilus kūrinys atsiskleidė visu savo grožiu, o švelniai sodrus L. Grodnikaitės mecosopranas suteikė itin įdomių spalvinių niuansų.
Kitas vakaro svečias altininkas Shimonas Kopeliansky (Izraelis) atliko lyrišką ir muzikalų Maxo Brucho „Kol Nidrei“, op. 47, Adagio altui, o Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji) pradėjo antrąją vakaro dalį meditatyvia improvizacine kompozicija „Malda“. Itin mąslus, filosofiškas kūrinys, dvelkiantis amžinybės ilgesiu, puikiai tęsė M. Ravelio maldos išgrynintą atminties – tikėjimo – apmąstymo dvasią. Didingoje, o kartu intymioje bažnyčios aplinkoje nuskambėję džiazo – meditacijos garsai tarsi perkėlė į kitą erdvę, kur muzikos skirstymas žanrais ar kitomis įprastomis kategorijomis tapo nebeaktualus. Darni garsų ir jausmų tėkmė nutiesė kelią į tam tikrą emocinę būseną ir leido susikaupti vidiniams apmąstymams.
Įdomus, gal netgi šiek tiek netikėtas pasirodė A. Šenderovo kūrinys „Iš užmirštos knygos...“, užbaigęs neįprastai subtilų, bet jausmingą vakarą. Kūrinyje, parašytame balsui ir kameriniam orkestrui, atsispindėjo žydų tradicinės muzikos motyvai ir intonacijos, kurie įdomiai ir itin organiškai susipynė su šiuolaikinėmis dermėmis. Solistė L. Grodnikaitė dainavo įtaigiai ir atsidavusi, perteikdama subtilius sielos virpesius, nuoširdžiai ir išraiškingai išgyvendama tiek dramatiškas, tiek komiškas būsenas. Kūriniui „Iš užmirštos knygos...“ nestigo rimties, o kartu ir šmaikštumo. Netikėtai choristais trumpam virtę orkestrantai suteikė dar daugiau spalvų šiai paprastai, o kartu ir ryškiai kompozicijai, sukurdami jaukų ryšį tarp kūrinio ir klausytojų.
* * *