Netikrumas ir nesėkmė kaip vertybė

Monika Krikštopaitytė
Šią savaitę galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta nauja „Artscape“ projekto dalis „Dislokuoti“, kuriame Jungtinei Karalystei atstovauja menininkas ir dėstytojas Rogeris Palmeris, o Lietuvai – Londone gyvenanti menininkė Paulina Eglė Pukytė. Parodos proga kalbiname menininkę.


Sakyk, kaip ir kiek tu skiriesi kaip rašytoja ir kaip menininkė? Ir savo tekstuose, ir darbuose pagauni paradoksus, ironiškas situacijas, kurios geriausiai matomos iš šalies, bet rašyti ir vaizduoti juk ne tas pats? Ar gali įvardyti skirtumus, su kuriais susiduri?


Rašyti ir vaizduoti – tikrai ne tas pats, bet man ir rašymas, ir vaizdavimas yra tiesiog kūrybinis procesas, tik kitokiomis priemonėmis. Kai pavargstu nuo vienos priemonės, imuosi kitos. Mano kūrybiniai principai visur tie patys. Vienas iš jų: atsikratyti visko, kas nereikalinga, palikti kuo mažiau žodžių – ir tekste, ir vaizde. Na štai, vietoj skirtumų kalbu apie panašumus. Ir kaip rašytoja, ir kaip menininkė daugiausia dirbu su „rasta medžiaga“, su detalėmis, paraštėmis. Mėgstu įsižiūrėti į „nesvarbius“, keistus dalykus. Tiesa, keisti jie galbūt atrodo tik man. Ir rašymas, ir vaizdavimas man yra žaidimas, tarsi nesusijusių dalykų dėliojimas greta. Mano metodas – iš pažiūros nereikšmingų gyvenimo epizodų sureikšminimas, ištraukimas iš įprasto konteksto, iškėlimas „ant pjedestalo“, tokiu būdu pakeičiant, net apverčiant jų prasmę.


Tavo nauji videodarbai perpasakoja mitus. Girtas vyras „lūžęs“ ant pievelės tampa Satyru, tualetų saugotoja – Scile. Juos norisi vadinti pastebėjimais – taip pat, kaip vadinasi tavo skiltis mūsų savaitraštyje...


Satyras, mitologijoje vyriškos seksualinės energijos simbolis, čia pasirodo kaip nuogas vyras, girtas miegantis ant angliškos pievelės. Išoriškai labai panašus į Satyro atvaizdą ant graikų vazos, iš tiesų jis bejėgiškai guli labai jau moteriška poza. Scilė, mitologijoje moteriškos giminės pabaisa, kelianti pavojų keliaujantiems pro šalį, čia ištisą dieną stovi palei atostogautojų taką apšiurusiuose lietuviško vasaros kurorto užkulisiuose, tik vieną kitą įviliodama į savo požemį. Iš tiesų ji prižiūri viešą tualetą. Pro jos „postą“ praeina įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai – kone visas Lietuvos demografinis spektras. Charibdės nesimato...


Ko gero, tavo videofilmukai tampa kūriniais, kai gauna pavadinimą. Vadinasi, vis dėlto žodis (tekstas) yra būtina tavo vizualios kūrybos dalis... Ar įsivaizduoji save sukuriant darbą be pavadinimo?


Taip, pavadinimai man visada buvo svarbūs. Taip pat ir tekstas. Tačiau ne šalia esantis paaiškinamasis tekstas, o tekstas pačiame kūrinyje, bet kuo trumpesnis. Labai nemėgstu ilgai postringaujančių videodarbų – beveik niekada jų nesiklausau, nebent „iš reikalo“. Vadinamoji youtube estetika šiuolaikiniame mene laikoma dideliu baubu, tačiau savo darbuose ne tik naudojuosi ja, bet ir polemizuoju su ja. Pavyzdžiui, mano videodarbuose, priešingai nei youtube filmukuose, nieko akivaizdaus neįvyksta. Tai yra judantys vaizdai, nors juose sąmoningai nėra aukštos vaizdo kokybės. Manau, kad tekstu ir pavadinimais suteikiu savo filmuotai medžiagai visai kitą matavimą. Bet štai, pavyzdžiui, mano eilėraščiuose pavadinimas objektyviai neįmanomas. Turbūt taip ir reikės pavadinti rinkinį, kurį dabar rašau: „Pavadinimas neįmanomas“.


Iš to kitas klausimas – ar manai, kad vizualiame kūrinyje (be aprašymo) turi jaustis, gal net būti aiški, menininko(-ės) pozicija? Ar tu to sieki?


Manau, kad pozicija menininkui(-ei) būtinai reikalinga. Bet ar reikia siekti, kad ji jaustųsi kūrinyje? Nežinau. Aš nesiekiu. Manau, kad svarbiausia kiekvieno menininko pozicija – nepasiduoti bet kokiems autoritetams. Tačiau užkrauti savo autoritetingą nuomonę – ne menininko darbas. Dar vienas mano kūrybos aspektas – netikrumas ir nesėkmė kaip vertybė. Vieno dalyko aš nelabai suprantu: manoma, jei žmogus nori kažką reikšminga pasiekti, jis turi tvirtai tikėti tuo, ką daro, bei pasitikėti savimi, tačiau menininkas juk turi abejoti viskuo. Menininkas negali niekuo besąlygiškai tikėti, net savo teisumu. Kaip tuomet jis gali kažko „pasiekti“? Padaryti karjerą? Nelogiška.

 

Man patinka, ką apie meną sako žinomas Irano kino režisierius Abbasas Kiarostami, kasdienybės poetas: „Meno pašaukimas yra ištraukti mus iš kasdienybės, vesti mus prie paslėptos tiesos, kurią šiaip sunku būtų pasiekti – ne materialiame, bet dvasiniame lygmenyje. Poezija ir muzika gali tą padaryti, tai buvo ir pirmasis religijos pašaukimas. Religija tinka kai kuriems žmonėms, bet ne visiems, nes ji liepia nustoti mąstyti ir tikėti tuo, kas sakoma. Tai nepriimtina tiems, kurie nori mąstyti ir reflektuoti. Menas tam tinka geriau, nors jų tikslas vienodas.“

 

Vadinasi, menas galėtų būti religija mąstantiems žmonėms. Bet menininkas juk irgi nežino, kur ta tiesa, jis žino tik kelius, kurie galėtų link jos vesti.

 

Mano, kaip menininkės, tikslas – skatinti mąstyti nepriklausomai, nepasiduoti masinei, įprastai nuomonei. Toks ir mano straipsnių tikslas, tačiau čia, ko gero, priėjome skirtumus tarp vaizdavimo ir rašymo – tekstuose turbūt aiškiau išreikšta mano, kaip autorės, pozicija. Nors ir juose dažniausiai stengiuosi tik pateikti faktus (matomus, be abejo, iš mano kampo), o ne prikišamai teigti poziciją, kad skaitytojas galėtų pats pasidaryti išvadas. Žinoma, kartais toks metodas nepasiteisina. Kai išvados priklauso daugiausia nuo suvokėjo, jos gali būti (ir būna) labai skirtingos. (Beje, man taip yra ne kartą atsitikę ir su mano ankstyvąja kūryba, kuri neturėjo reikalingo konteksto.)


Be „pastebėjimų“, sakyčiau, turi polinkį į kriminalus arba beveik kriminalus, ne visai legalius reiškinius. Kad ir tavo kūrinys „Naujokė mieste“, kur primityviai reklamuojamos prostitucija užsiimančios, gal tiksliau sakyti – verčiamos užsiimti merginos. Panašios istorijos atsiranda ir tekstuose. Ar esi (jau anksčiau buvai) detektyvų mėgėja ir kokį sau vaidmenį numatai jose? Demaskuotojos? Moralizuotojos? Kokį kitą?


Nenoriu nieko demaskuoti, o tuo labiau – moralizuoti. Manau, kad neturiu polinkio nei į „kriminalus“, nei į detektyvus. Kriminalinė ir socialinė šio reikalo pusė meniniu požiūriu man neįdomi. Žinoma, tai svarbi tema ir didelė problema, tačiau mane šiuo atveju čia domina ne pats reiškinys, o jo pakraščiai, vizualioji jo išraiška, taip pat ryškus nesutapimas tarp realybės ir jos reprezentacijos. Visi mano darbai šioje parodoje vienaip ar kitaip apie tai. O šie rankų darbo plakatėliai mane patraukė ne savo primityvumu, o „nekaltumu“, vaikiškumu, mėgėjiškumu. Juose vartojami ženklai (drugeliai, širdutės) smarkiai disonuoja su verslu, kurį reklamuoja, o žodžiai galėtų būti apie bet kurią ar net bet kurį iš mūsų/jūsų. Man čia įdomus ir liaudies dizaino aspektas – parinktos priemonės, spalvos, formos, šriftas.

 

Man įdomu ir tai, kad „Naujokė mieste“ kalbasi ir su mano 2006 m. ŠMC rodyta atvirukų su gėlėmis kolekcija, gal tiksliau, jai oponuoja. Čia irgi kolekcija, tačiau visai kitokia. Nors tarp jų yra kažkas labai panašaus. Arba dar galima sakyti: jos tokios priešingos, kad supanašėja.


Iš kolekcijų dar yra tavo muiliukų kolekcija iš įvairių viešų vietų, teatrų, galerijų ir kavinių nukniauktų muilo gabalėlių. Žmonių rankų nuprausti muilai nebegzistuoja, dabar juos pakeitė skystas muilas. Ir atvirukus su gėlėmis retai kas besiuntinėja. Todėl galima sakyti, kad kai kurie tavo darbai buvo tiesiog laiku atlikti. Pagavai nykstančius papročius. Ar fiksuodama savo radinius galvoji apie šį kaitos momentą?


Taip, be abejo, nykimo fiksavimas buvo svarbus šių darbų elementas. Kietas rankų muilas nyksta ir kaip reiškinys, ir kaip objektas. Turiu dar ir ranka darytų užrašų ant Vilniaus senamiesčio durų kolekciją (fotografijų pavidalu). Manau, kad nei tų užrašų, nei durų jau nebėra. O ir ranka retai kas berašo. Bet nenorėčiau užbaigti pokalbio lyg kokia nusivylusi senutė: „Viskas nyksta, viskas keičiasi...“ Nes mano kolekcijos – ne vien apie tai. Jos dar ir apie žmogaus rankos prisilietimą.


Ačiū už pokalbį.


Kalbino Monika Krikštopaitytė

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.