Dvasingai suvartoti meną II

Vidas Poškus
Didžiausia mugės stiprybė pusė buvo tai, kad vienu metu į vieną vietą suvežta tiek daug skirtingų institucijų ir daug įvairiausių autorių.

Dėl to Ramintai Jurėnaitei galėčiau rankas ir kojas išbučiuoti. Manau, ji atliko didelį darbą. Galbūt kai kam (kalbu ne tik apie menininkus, bet ir žiūrovus) praplės akiratį, plačiau atskleis meno horizontus. Pozityvus šios mugės aspektas nediskutuotinas. Viskas, kas bus pasakyta netrukus, tėra asmeninės nuomonės išsakymas ir bandymas paanalizuoti fenomeną įvairiais rakursais.

 

Iš tikrųjų, visas renginys lyg ir buvo projektuotas į dialogo tarp Vakarų ir Rytų paieškas. Bent tokias iliuzijas puoselėjo minėtos kazachų galerijos personalas, šį šūkį didelėmis raidėmis užrašęs pagrindiniame savo virtualios svetainės puslapyje. Vis dėlto žaidžiama buvo į vienus vartus. Galiojo minėtasis eurostandartinis dėsnis. Orientuotasi į tai, kas dabar paklausu į Vakarus bent jau nuo vakarinės Lenkijos sienos.

 

Iš rytietiškųjų realijų būtų galima paminėti tik tai, kad visa mugė priminė vieną dar sovietinius laikus menantį įvykį: dailės dienas, kai meno ištroškę piliečiai būdavo pavaišinami neblogomis dailės porcijomis tiesiog gatvėse, aikštėse ir skveruose. Vilniuje tai vykdavo Kutuzovo aikštėje. Priešais dabartinę Prezidentūrą. Ribotam laikui aikštę užpildydavo balti stendai su kūriniais. Ko ne mugė? Maniškiame Alytuje vykdavo „Dzūkų dailės dienos“. Paveikslus galėdavo apžiūrinėti, kas nori, ir nemokamai. Pirkimo-pardavimo santykiai būdavo neakcentuojami, nes pardavinėti Meną brandaus socializmo sąlygomis būdavo tiesiog negražu. Na, nebent iš po stalčiaus, per „blatą“. Bet net ir „deficitiniai“ paveikslai (o tokių praktiškai nebūdavo, nes tapytojai kepdavo paveiksliukus kaip blynus) kainuodavo pigiai. Kas pasižymėjo tokiu dalyku kaip verslumo dvasia, galėjo visai neblogai investuoti. Žinoma, pasiūla vis tiek būdavo ribota (kaip kitaip gali būti prie socializmo?), mat ir nemokamai būdavo galima pažiūrėti tik tai, ką atrinkdavo estetiniu pavaldinių lavinimu susirūpinę ponai. Atsiprašau, draugai. Tie, iš Centro komiteto ar šio sudarytos ekspertų kompanijos. Atsiprašau dar kartą, komisijos.

 

Šioji mugė taip pat buvo atrankinė. Lietuvos meno galerijos dalyvavo ne visos. Kai kurios tikrai ne dėl to, kad nebuvo suinteresuotos. Jos tiesiog neperėjo tam tikrų atrankos barjerų. Gal ir gerai. Kaip ir bet kokiame meno įvykyje, kuratorius turi teisę rinktis tai, ką nori. Ir be jokių didesnių pasiaiškinimų. Kartais veikia elementarus intuicijos dėsnis. (Žinoma, didžiausia silpnybė, kad dirbant kuratoriniu principu ir vienam ar dviem žmonėms renkant galimus kandidatus, suveikia personalinis kriterijus. Pastarąjį geriausiai liudija dalyvaujančių galerijų geografija – pripažinkime, kad vokiškų ir latviškų meno institucijų dominavimą lėmė asmeninių ryšių intensyvumas ir ne kas kita).

 

Visgi sunku įsivaizduoti kad ir knygų mugę, kurioje leidyklos būtų griežtai atrinkinėjamos ir skirstomos į tas, kurios gali pardavinėti knygas, ir tas, kurioms tai daryti kategoriškai uždrausta. Bent konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku. Šis faktas priminė dar vieną mūsų jau nebe socialistinės, o vartotojiškos visuomenės (raskite dešimt skirtumų tarp vienos ir kitos) realiją. Nesu didelis ekonomikos ekspertas. Kaip ir daugelis statistinių piliečių – viso labo tipiškas vartotojas su vidutinio dydžio prekybos krepšeliu. Atsiprašau, vežimėliu. Prekybos centruose lankausi beveik kasdien (tai ir yra didžiausias skirtumas tarp šių ilgaamžių, atėjusių visiems laikams, ir vienadienės plaštakės – Mugės), gal todėl ši Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė priminė „Maximą“ ar kokį kitą prekybos centrą.

 

Svarbu tai, kad ir ten galingieji monopolistai sprendžia, kas tinka, o kas netinka pirkėjams. Svarbu dar ir tai, kad ir ten tiekėjai skundžiasi kai kuriomis sąlygomis – kad ir žemomis supirkimo kanomis. Galerijų savininkus tiktai graužė liūdesys dėl vangių pirkimo mastų. Dar svarbiau tai, kad vartotojai vis tiek priversti džiaugtis tuo, ką gauna, nes nieko kito beveik nebūna. Tad ir „Art Vilnius ’09“ iš dalies buvo tai, ką būtų galima pavadinti meno prekybos centru. Aišku, reikia pabrėžti, kad visos meno mugės yra tapačios prekybcentriams. Be išimčių. Vilnietiškasis variantas nebuvo kokia išimtis.

Beje, abu šiuos reiškinius sieja ir nemaža natūralaus cinizmo dozė. Nemanau, kad jis dirbtinai skatinamas, ne, jis atsiranda savaime, įtikėjus savo, kaip monopolisto, galia ir nepamainomumu.

 

Kokie prekybcentriai akcentuoja, kad jie „apie viską pagalvoja ir pasirūpina“, o meno mugėse akcentuojama tai, kas dar ankstesniais laikais apibrėžta „pakylėtumo“ kategorijomis. Pavadinkime tai tiesiog dvasingumu. Pirkimas (bent jau lietuviškuoju atveju) nebuvo ypač akcentuotas. Jį nedrąsiai konotavo tik ryškių spalvų apvalūs lipdukai prie pirkėjų jau spėtų įsigyti daiktų. Girdėjau, kaip vienas pirkėjas (nelietuvis nelietuviškoje galerijoje) tyliai šnabždėjo, jog pirks aną mažesnio formato kompoziciją. Bet ne už 1500, o už 1000 €. Nuolaida suveikė, nes kitą dieną šalia minėtojo paveiksliuko kabojo pardavimo žetonas.

 

O ir tas eurostandartiškumas yra ne kas kita, kaip prekybos centrų principo atspindys. Juose vartotojams taip pat siūlomi (ką ten siūlomi – brukte brukami) tam tikri standartiniai produktai. Ir būtinai su visokiais modifikuotais krakmolais ir kitomis prašmatnybėmis.

 

Mugėje „Art Vilnius ’09“ silpnybių ir kritikuotinų Achilo kulnų galima aptikti daug. Kaip ir bet kuriame prekybos centre. Tačiau taip pat galima rasti ir gerų bei nuostabių dalykų. Tereikia tik ieškoti. O kartais net ir nebūtina. Pakartosiu, kad man ši mugė labai labai patiko. Galiu net sukonkretinti. Pareklamuoti, kokias prekes išsirinkau.

 

Mane, pavyzdžiui, be didelių pastangų iš tų pačių kritikuotų kazachų sužavėjo Jelenos ir Viktoro Vorobjovų fotografijų serija „Fotografija atminimui. Jeigu kalnas neina pas Mahometą...“. Vytauto Stanionio darbus šiek tiek primenantis sumanymas patiko viskuo – idėja, padarymu. Nuotraukos, kuriose per prievartą ar savo noru į sovietinius daugiabučius susigrūdę vakarykščiai nomadai (iš daugelio jų kišenių dar kyšo vadelės ir kamanos) pozuoja šalia Eifelio bokšto ir kitokių vakarietiškos gerovės simbolių. Graudžiai juokinga. Bet įtaigiai sukalta.

 

Dar pavardinsiu, kas tikrai patiko.

 

Patiko sugestyvūs, monochrominiai Mikko Paakola peizažai (galerija Nefret“, Turku, Suomija). Gal nieko ten ypatingo ir nebuvo, juolab kad prisimenu prieš keliolika metų vieno savo VDA bendrabučio kambario draugo (ar ne Gedimino Kepalo?) darytą labai panašų ,,upės peizažą“ – ant metalinės plokštelės suprojektuotą menamą kraštovaizdį. Tačiau keli monotipijas ir marinas primenantys artefaktai sukėlė tokį jūrinio saulėlydžio melancholijai tapatų liūdesį, jog supratau, kad reikia kuo greičiau braukti link mūsų lietuviško gintarinio pajūrio.

 

Patiko brazilišką Rio de Žaneiro karnavalą primenanti Buenos Airių (Argentina) galerijos „Appetite“ megainstaliacija. Kaip teigė nuorodos, ten buvo pristatomi mažiausiai septyni autoriai, tačiau visuma priminė chaotišką, spalvingą kratinėlį su nešvankybės elementais. Tikras palimpsestas ar skelbimų lenta, kur gali skaityti visokiausią nereikšmingą informaciją – nuo rimtų pranešimų iki su gramatinėmis klaidomis parašytų skelbimėlių. Imponavo temperamentas. Viskas padaryta linksmai, lengvai, be jokio ,,grūzo“ – ko nepasakysi apie mūsišką, neretai tiesiog lavonišką mąslumą.

Patiko du „Kibela“ galerijos (Mariboras, Slovėnija) pristatyti asmenys: Boštjan Novak (keramika), Jure Zadnikar (tapyba). Pirmuoju atveju tai buvo gatvės praeivius ir mizanscenas vaizduojančios terakotinės figūrėlės. Antruoju – ant rupaus audinio fiksuotos privataus gyvenimo (išvykos gamtoje, televizoriaus žiūrėjimas etc.) scenos. Abiem atvejais – mielu infantilumu dvelkiantys, simpatiški, be didelių pretenzijų ir dirbtinų iš(si)galvojimų kūrinėliai.

 

Ir turiu pripažinti, kad labai patiko šioje mugėje dalyvavę lietuviai. Dėl to apima keistas pasididžiavimo jausmas. Mūsų galerijos pasirodė ne ką prasčiau. Anaiptol (gal ,,konkurentai“ buvo specialiai sukviesti tokie – kad paryškintų vietinių teigiamybes?). Kai kuriais atvejais vien dėl to, jog kai kam pritrūko ryžto ir jėgų eurostandartizuotis. Pastarųjų dalykų buvo mažoka. Kaip visada – dominavo tautiniam identitetui būdingas natūralumas. Jo neužmaskavo net veidrodėlių šukėmis blykčiojantis Mariaus Zavadskio „Vytis“, iš putplasčio išdrožta virtuvinė Martyno Martišiaus bytovucha arba kvapą beišleidžiantis Petro Mazūro „kvėpuotojas“ (kalbu apie atskirą konglomeratą sudariusią lietuviškų skulptūrų ir instaliacijų parodėlę balkone). Sunku apibrėžti, kas yra tas „lietuviškas natūralumas“ – galbūt agrarinio mąstymo rudimentai, per tūkstantmetį užsimarinavusi karių dvasia?

 

Tačiau lietuvių menininkai neabejotinai išsiskyrė iš bendro konteksto. Vienas šioje mugėje dalyvavęs menininkas (tas pats, kuris man pripūtė demagogijų apie eurostandartus) dar viso šio įvykio išvakarėse teigė kad, ,,lietuviai, kaip visada, išsiskyrė pilkumu ir liūdnumu“. Nesutikčiau! Pakankamai buvo ir ryškių. Na, kad ir koks Bronius Gražys (iš Pamėnkalnio galerijos), kuris mane pastaruoju metu stebina visišku atsinaujinimu ir ryškiomis spalvomis spjaudančiu energijos antplūdžiu. Arba Dusetų galerijai atstovaujanti ir šią pristatanti Nomeda Saukienė (pastaruoju metu tikrai atrodanti kur kas įdomiau nei visokių gero linkinčių mecenatų nukamuotas jos sutuoktinis), kurios drobės trykšte trykšta hedonistiškai sunarpliotais augalų lapais, stiebeliais ir žiedeliais. Apie mūsų didžiuosius grandus – Algirdą Petrulį („Lietuvos aido“ galerija) ir Augustiną Savicką (Savicko paveikslų galerija) apskritai neturiu ką pasakyti. Tiesiog esu tam per mažas. Todėl tegaliu patylėti...

 

Tarp asmeninių lietuviškų atradimų paminėčiau bent kelis. Pirmiausia manau, kad sužibėjo Jovita Aukštikalnytė. Nors visi tie jos ,,portretai“ siužetiniame lygmenyje man regisi negyvi ir dirbtinai sugalvoti, bet jų plastika, ta tiršta dažų košė – maloniai išminkyta. Ypač malonu akims ir glostantiems delnams. Kitas atradimas būtų du ekspresija ir monumentalumu išsiskyrę tapytojai: Valdas Gilius (galerija „Sofa“ iš Druskininkų) ir Virginijus Viningas („Baroti“ galerija). Pirmasis yra daugiau monumentalus, antrasis – ekspresyvus, bet abiem šio gero – ir to, ir to – apskritai netrūksta. Kaip jau minėjau, lietuviško, kartais negyvėliško mąslumo atveju – tai aukso vertos dorybės.

 

Stasys Eidrigevičius („Akademijos“ galerija) man patiko visada. Nuo tada, kai vaikystėje pradėjau plėšyti jo iliustruotas Eduardo Mieželaičio ir Vytautės Žilinskaitės knygas. Tačiau mugėje eksponuotus jo nedidelius, paprastus, kamerinius ir senosioms iliustracijoms pačiomis geriausiomis savybėmis (paslaptis, švytėjimas, ramybė ir šiokia tokia grėsmė) prilygstančius paveikslėlius pavadinčiau nedideliu asmeniniu atradimu.

 

Toks pats atradimas buvo Rimvidas Jankauskas-Kampas (Irenos Mikulčiūtės galerija, Kaunas). Jis irgi visada patiko, o plastmase ir sintetika retkarčiais atsiduodančioje aplinkoje atrodė ypač natūralus. Žinoma, tas palapinę mėlynojoje sinagogoje tik iš tolo ir tai labai nedaug primenantis šio menininko kampelis kartais tyliai suvaitodavo: ,,Ir kur aš čia pataikiau?“, tačiau, manau, ne tik man, bet ir kitiems, pailsusiems nuo laiko dar neatsijoto meno, jis suteikdavo daugiau jėgų. Tereikdavo tik prieiti ir pažiūrėti. Apskritai, manau, kad mugės stiprybė buvo vietomis, kur ne kur šmėkščiojantys memorialiniai, retro kampeliai. Punktyrinėmis linijomis (kaip ir R. Jurėnaitės suorganizuotas parodų ciklas kitose Vilniaus galerinėse erdvėse) pulsuojanti šiek tiek senesnė dailė propagavo tai, kuo tikrai galime džiaugtis ir didžiuotis.

 

Dar turiu pasakyti, kad nemažas atradimas buvo pačios galerijos. Tiesiog pati aplinka – baltos sterilios sienos leido pažvelgti į jas kiek kitaip. Tarytum į ant balto laboratorinio stalo padėtus mėginėlius. Ne viena dėl to tikrai išlošė. Ypač tai pasakytina apie Dailininkų sąjungos galerijas. Pavyzdžiui, kad ir kokia „Arka“ arba Šv. Jono gatvės galerija. Pastaroji, su rinktiniais Algio Griškevičiaus ir Šarūno Šimulyno darbais, pasirodė ypač solidžiai. O natūroje – turiu omenyje nudėvėtas ,,tėvynines“ patalpas – ši instancija atrodo kur kas liūdniau. Tad išvada bei moralas labai paprastas – LDS turėtų labiau pasirūpinti savo ūkinės bazės ir interjerų tobulinimu, o lankytojai eiti pro galerijų duris be išankstinio nusistatymo. Tai yra – nekreipti dėmesio į girgždančias duris ir nutrintas grindis.

 

Galų gale galima vardinti iki begalybės, kas ten buvo gerai (net tokia smulkmena – viskas atitiko planus, dienotvarkę etc. – žodžiu, organizacija tikrai nešlubavo, bent išoriškai), kas blogai ir taip toliau. Tai tik dar labiau patvirtintų teiginį, kad galerijų mugė yra vienas svarbiausių šių metų Lietuvos dailės gyvenimo įvykių.

 

*  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.