Dvi tūkstantmetį šventusios tautos gyvenimo pusės – pompastiškai išgyvenamas tautiškumas (pagalvojau, kad net Leni Riefenstahl būtų patenkinta tokiais vaizdais) ir siaubingas dvasios skurdas – staiga susilieja viename naujausių žinių kadre. Pasižiūrėjęs įvairių tūkstantmetį švenčiančios Lietuvos vaizdelių, kaip buvęs sovietinis žmogus, deja, konstatavau, kad užsakomasis ir valdžiai tarnaujantis menas Lietuvoje vis dar laikosi kuo puikiausiai. Galima sakyti, klesti. Ir, matyt, klestės.
Šį savaitgalį tokio meno pavyzdžių taip pat neišvengsime, nes laukia dar viena šventė – Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija, kurią tradiciškai mišiomis, paradais ir populiariosios muzikos koncertais kartu su tauta švęs nacionalinė televizija. Trumpai tariant, šventė vis dar tęsiasi. Šeštadienį ir sekmadienį (liepos 11 ir 12 d.) LTV labai daug laiko skirs atlaidams, mišioms (prisipažinsiu, kad didelis ir aistringas kai kurių parlamentarų pamaldumas priešais televizijos kameras nuoširdžiai stebina), kariuomenės paradui ir dokumentiniams filmams apie Lietuvos prezidentus. Tarp pastarųjų bus ir dvi premjeros. 11 d. 21 val. mūsų laukia Rimo Bružo filmo apie Vladą Adamkų premjera. Liepos 12 d. 12 val. LTV tiesiogiai transliuos iš Seimo rūmų Prezidentės priesaiką, o 15 val. parodys kitą premjerą – dokumentinę apybraižą apie Dalią Grybauskaitę. Šį filmą sukūrė vienas gabiausių lietuvių reklamos kūrėjų Donatas Ulvydas, šiemet debiutuosiantis vaidybiniame kine – jis yra naujo filmo apie garsųjį Žemaitijos banditėlį „Tadas Blinda“ režisierius.
Bet tai, deja, vienintelės šios savaitės televizijos filmų premjeros. Visa kita – matyta ir ne kartą. Tačiau juk yra filmų, kuriuos galima žiūrėti nuolat. Manau, man pritars ne tik Sylvesterio Stallone’s gerbėjai, kuriuos ateinančią savaitę vėl pamylės TV3. Mano prisiminimų sąrašas šiek tiek kitoks. Svarbiausias jame Martino Scorsese epas „Niujorko gaujos“ (BTV, 13 d. 21 val.). Žinoma, šiam 2002 m. pasirodžiusiam filmui dar reikės skirti ir dalį nakties, nes jis trunka 166 min. Veiksmas nukelia į XIX a. vidurio Niujorką, kuris filme iškyla kaip didžiulė įvairių gaujų mūšių arena. Scorsese pats yra Niujorko kūdikis, vaikystės miestas nuolat būna jo filmų personažas, beje, dažniausiai niūrus ir priešiškas. Bet „Niujorko gaujose“ Scorsese pirmiausia norėjo sukurti epą (todėl filme tiek daug aliuzijų į klasikinius filmus) apie tautos gimimą ir parodyti, kaip atvykėliai iš įvairių pasaulio šalių po truputį pajunta priklausomybę naujai amerikiečiui tautai. Scorsese rodo, kad ši tauta gimė iš kraujo ir neapykantos, laukinės „moralės“ ir destruktyvių instinktų, iš neapsakomo skurdo ir milžiniško užsispyrimo.
Režisierius siekė kuo tiksliau atkurti niujorkiečių buitį. Siekdamas realizmo jis pasikvietė į pagalbą net lingvistą, kuris padėjo atkurti specifišką tų laikų niujorkiečių akcentą ir nusikaltėlių slengą. „Niujorko gaujos“ apskritai palieka enciklopedijos įspūdį – ir kino, ir XIX. a. istorijos, ir antropologijos.
Ko gero, niekam nereikia priminti, kad Larsas von Trieras nekenčia Amerikos. Tačiau 2005 m. sukurtas jo filmas „Manderlis“ (LTV2, 15 d. 22.10), manau, įgijo naują kontekstą. Sąlygiškas Von Triero pasakojimas apie juodaodžius Amerikos Pietų vergus, kurie net panaikinus vergiją atsisako laisvės ir pasirenka jiems įprastą gyvenimą, po paskutiniųjų JAV prezidento rinkimų gali nuskambėti gana pikantiškai. Niekad nebuvau didis von Triero gerbėjas, bet visada vertinau jo manipuliuotojo talentą. Talento priversti visus laukti kiekvieno naujo filmo, diskutuoti, bandyti jame įžvelgti naujas kino madas ir pan. von Trierui gali visi pavydėti. Šiemet Kanuose jis sugebėjo paversti viešųjų ryšių preke net savo depresiją ir meninę negalią. Kita vertus, von Trieras, kaip ir Scorsese, yra didelis ir nuoširdus sinefilas. Jam daug ką galiu ir atleisti, nes jis tikrai žino ir myli kiną. Todėl man visai įdomus kitas „Manderlio“ aspektas – bandymas sugrąžinti į kiną Bertolto Brechto poetiką ir sąlygiškumą. Apie tai galima ir pagalvoti.
Šiuo požiūriu 2004 m. brito Michaelo Radfordo į ekraną perkeltas didžiojo Shakespeare’o „Venecijos pirklys“ (LNK, 12 d. 23.35) – pernelyg tradiciškas ir teatrališkas, bet užtat išsiskiria puikiu aktorių ansambliu. Šiame ansamblyje svarbiausias, be abejo, Alas Pacinas. Jis primena, kas iš tikrųjų yra aktorystė, kurią taip sėkmingai devalvuoja televizija.
Visi trys mano rekomenduoti filmai kaip reta niūrūs ir pesimistiški. Iš šviesesnių reginių rekomenduočiau Ango Lee „Sėlinantį tigrą, tūnantį drakoną“ (LNK, šįvakar,10 d. 22.45). Šis 2000 m. pasirodęs „Kuproto kalno“ režisieriaus filmas paskatino susidomėjimą Rytų kovas rodančiu kinu. Iki tol panašūs filmai buvo ne vieną dešimtmetį kuriami Kinijoje, Honkonge, Taivane, bet Angas Lee pritaikė populiarųjį „wuxiu“ žanrą vakarietiškos kultūros žiūrovui. Režisierius taip aiškino savo pasirinkimą: „Rytų kovų menas visada buvo viena populiariausių kinų visuomenės pramogų. Tai – pagrindinis ir populiariosios literatūros, ir kino žanras. Aš su juo užaugau. Fantazavau, kaip aš kovočiau. Tai – fikcijos pasaulis, gyvenantis pagal savo taisykles, ir įdomi kino kalba, tai nuostabi realybė, kurioje žmonės gali skraidyti ir viskas gali atsitikti. Supratau, kad netapsiu tikru kino kūrėju, kol neišbandysiu jėgų šiame žanre. Tai gryna kino energija. Dažnai iš aukšto žiūrima į tokio pobūdžio kiną. Kai kas sakė, kad išprotėjau, imdamasis B klasės kino. Tačiau aš ne tik jo ėmiausi, bet ir supratau, kad turiu atnešti į jį tikros dramos elementų, išraiškingas herojės moteris, vizualų grožį ir visa tai, kas man atrodė būtina, kad filmas įgytų vertės. Štai taip „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ tapo Ango Lee filmu...“
Šiame filme gali pajusti klasikinės kinų kultūros nostalgiją, taip kaip Scorsese filme –klasikinio kino ilgesį. Ilgesys, matyt, neatsiejamas nuo kino, nes jis labiausiai susijęs su prabėgančiu laiku. Galimybių į jį grįžti šią savaitę tikrai bus.
Jūsų –
Jonas Ūbis
* * *