Miražai ir erdvių alogika

Monika Krikštopaitytė
Turbūt raganos ir mistikai man paprieštaraus, bet negali prisiminti to, ko nežinojai. Bent jau aš negaliu.

Man atmintis yra susijusi su tiesiogine arba netiesiogine patirtimi. Todėl jei nebūčiau informuota, o tiesiog nuspręsčiau nukirsti senamiesčio kampą išsukusi iš pagrindinės Vokiečių gatvės į siauresnę link Gaono skulptūros, vargu ar būčiau pastebėjusi pradinės mokyklos languose kažką keista – tai, ko anksčiau ten nebuvo. Apskritai abejoju, ar mano žvilgsnis nepraslystų kiaurai pro tą niūrų kvadratinį, aptvertą, užmaršties vertą pastatėlį, aprėmintą traukinio struktūros nemažiau nuobodžių tarybinio laikotarpio gyvenamųjų namų stačiakampio. O jei net akys atsitiktinai ir pakryptų mokyklos langų link, greičiausiai juose šmėkštelėjusius pavidalus nurašyčiau vaizduotės žaismui su atspindžiais. Minčių upė nusineštų architektūros nuolaužas į palaimingą nežinojimą.

 

Tačiau aš žinojau. Todėl žvelgiau atidžiai. Horstas Hoheiselas sumanė pažymėti vietą, kur nuo 1633 m. iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo Didžioji Vilniaus sinagoga (ankstesnieji, dar mediniai žydų maldos namai šioje vietoje veikė nuo 1573 m.). Menininkas, jau kuris laikas dirbantis su vietos atminties problematika, mokyklos languose – ant užuolaidų ir žaliuzių – perkėlė išlikusius nespalvotus sinagogos interjero ir griuvėsių vaizdus. Nuotraukos languose atrodo kaip atspindžiai. Negana to, stiklas į savo paviršių prisigrobia ir tikrų aplinkos atspindžių: medžių lapijos mirgėjimo, praeivių judėjimo, nepaklusnių šešėlių iš vidaus ir išorės. Langų akys siūlo miražus ir netikrumą, todėl norint patirti instaliaciją reikia atverti daugiau nei akis, antraip nepajusi, kad šis slegiantis užkampis kadaise buvo didinga ir šventa vieta.

 

Keisčiausiai veikia mastelių nesutapimai ir vidaus su išore susipynimai. Dviejų aukštų banaliame pastatėlyje, regis, tūno įsispraudęs gracingas ir nežmoniškai erdvus sinagogos interjeras. Turtingai dekoruotų kolonų kapitelių, arkų briaunas atkartojančių frizų sukurtoje erdvėje ilgus atstumus bando įveikti maldų aidas. Kituose languose dunkso griuvėsiai, laukdami, kol žemės trauka įveiks paskutines dulkes. Mokyklos pastatas tampa tik primityvaus televizoriaus ekranu. Kažkuria prasme trukdžiu, kuris apsunkina vaizduotę šiame kieme nusipiešti menamą vientisą sinagogos pavidalą.

 

Pastatų, kurie šiuo metu (iki rugsėjo) dalinasi viena erdve, kontrastas skaudina. Primena apie gilesnes žmonijos problemas. Liūdna, kad išnaikintas paveldas nuskurdina visas, net skirtingas tiesas bylojančias kultūras. Gėda ir baisu už kito plačiausia prasme neapykantą. Ir sukelia elementarų gailestį dėl autentiškos architektūros praradimo. O galima ir toliau paprasčiausiai sau nieko nežinoti. Traumos juk taip mėgsta išsitrinti. Dingti kaip daiktai, dokumentai ir pastatai. Tik, sako, kad jų nepasitikus atviromis akimis niekada nepajudėsime toliau iš uždaro rato formos konflikto. Kitaip nebus palengvėjimo.

 

Menininkas Horstas Hoheiselas dar kartą iškelia šiuo metu Lietuvoje itin aktualų memorialinių paminklų klausimą. Apie ką kalbėsime? Kaip kalbėsime? Mąsliai ir tyliai ar triukšmingai ir didžiuodamiesi ne visai tikroviškais dalykais? Kur tas kalbėjimas mus nuves? Mano požiūriu, narpliojant asmenines ir valstybines istorijas visuomet yra svarbiausias klausimas – kodėl. Kodėl statome vienus paminklus ir griauname kitus? Ir ką mums tai duoda? „Vienybės medis“ su Dainų šventės euforija, balansuojančia ties nacionalizmo riba? O ką nuveikia tylesni, skaudesnes, net gėdingas istorijas primenantys paminėjimai? Ko gero, viskas turi savo užduotis, bet kaip išlaikyti pusiausvyrą, nenustoti artėti prie sąmoningumo ir nepasinerti į dainuojančios tobulos Lietuvos iliuziją?

 

*  *  *

 


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.