Visas tris parodas jungia pagrindinis leitmotyvas – Lietuva. Viena vertus, į jas galime žvelgti kaip į tris atskiras parodas, kita vertus, galime į jas žiūrėti ir kaip į visumą.
Parodų rengėjai iškėlė tikslą papasakoti Lietuvos istoriją, pasitelkiant vaizdinius, rašytinius ir spausdintinius šaltinius. Čia atsirado vietos tiek seniesiems rankraščiams, spaudiniams ir žemėlapiams, tiek dokumentikai ar materialinę kultūrą atspindinčiam paveldui. Vaizdo ir teksto derinimas pagyvina tam tikrą eksponatų sausumą, kadangi ne kiekvienas lankytojas mielai grožėsis sunkiai perskaitomais ar apskritai neperskaitomais rankraščiais, kurie parašyti senosiomis kalbomis. Žinoma, dalis senųjų pergamentų galėtų pretenduoti ir į meno kūrinio statusą, nes įgudusi raštininko ranka kiekvieną raidę „aprengdavo prašmatniais rūbais“. Vis dėlto seniesiems dokumentams svarbos prideda pats jų amžius: nuo XIII a. iki šių dienų. Parodoje lankytojai gali apžiūrėti garsųjį Krėvos aktą ir Liublino unijos šaltinius, įvairias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sutartis su užsienio valstybėmis, padalijimo dokumentus. Bene pirmą kartą vienoje vietoje galima apžiūrėti tiek daug unikalių istorinių šaltinių.
Susirinkusius taip pat masino įvairūs antspaudai, prikabinti prie dokumentų. Vieni lankytojai smalsiai apžiūrinėjo žemėlapius, kiti spietėsi ieškodami Kvedlinburgo analuose Lietuvos vardo. Pastarieji iš tiesų tapo parodos bomba, prieš kurią nublanksta ir mūsų Martynas Mažvydas. Nesvarbu, kad Kvedlinburgo analai mus pasiekė tik XVI a. nuorašo pavidalu, vien tai, kad juose pirmą kartą įrašytas Lietuvos vardas, suteikia jiems ypatingos svarbos.
Martyno Mažvydo Katekizmas, šalia politinę istoriją atspindinčių šaltinių, atrodo tarsi nukritęs iš dangaus. Kadangi Lietuvos kultūros istorijai parodoje veik neskiriamas dėmesys (jis ir nenumatytas parodos koncepcijoje), 1547 m. Karaliaučiuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga akivaizdžiai iškrenta iš konteksto. Kyla klausimas: kam eksponuoti šaltinį, kuris politinės istorijos orkestre groja pro šalį? Galbūt noras sudėti viską, kas svarbu lietuvių istorinei sąmonei, padiktavo šį organizatorių sprendimą, o gal tai lėmė ir neišsikristalizavusi parodos koncepcija ar parodos rengėjų gausa (juk ją rengė ne viena institucija).
Parodos stiprybė – žemėlapiai, kurie gana sėkmingai papildo rašytinius šaltinius. Apskritai pati paroda atrodo kur kas gyvybingesnė ir vaizdingesnė.
Kadangi Valdovų rūmai tebestūkso nepabaigti, nors ir organizuojamos ekskursijos, šį trūkumą tam tikra prasme kompensuoja paroda, atspinti Vilniaus ir Krokuvos rezidencijų ryšius. Šias rezidencijas jungia vienas ryškus motyvas – XVII a. pagrindine Respublikos valdovų rezidencija tapo Varšuva, o Krokuva ir Vilnius prarado ankstesnes funkcijas, nors Vavelyje ir toliau vyko karalių inauguracijos ceremonijos.
Sustojęs prie Jogailos antkapinės plokštės susimąsčiau – vienas prietaringiausiai vertinamų Lietuvos valdovų, nors ir trumpam, sugrįžo namo. Galbūt taip pat sėkmingai bus įvertintas ir jo vaidmuo, atsisakant karštakošiškų sprendimų. Bendrą Lietuvos ir Lenkijos praeitį simbolizuoja ir įspūdingi Žygimanto Augusto laikotarpio gobelenai su LDK raiteliu ir Lenkijos ereliu. Šalia jų kabo serija Respublikos valdovų ir didikų portretų, kurie lėmė ano meto valstybės valdymą, eksponuojami ir įvairūs su šiais asmenimis susiję daiktai. Paradoksalu, tačiau Vazų ar Vetinų dinastijų atstovai, kurių atvaizdai užpildo sales, rezidavo jau ne Krokuvoje ar Vilniuje, bet Varšuvoje. Su šiomis rezidencijomis jie buvo susiję tik antriniais ryšiais, lankydavosi jose tik ypatingomis progomis.
Simboliška, bet valdovų svečiavimosi tradicija pagrindžia ir parodos koncepciją. Žygimantas ir Vladislovas Vaza, kurių portretai kabo vienoje parodos salių, mėgo Vilnių ir buvo išsaugoję rezidentinį šurmulį. Tačiau jie svečiuodavosi palyginti trumpai, kaip ir ši paroda.
Trečioji paroda „Baltų menas“ pristato seniausią Lietuvos praeities laikotarpį. Tai bene unikaliausias priešistorės ekspozicijos parengimo variantas. Asmeniškai mane ši paroda sužavėjo labiausiai, nors anksčiau panašūs bandymai tapdavo niūroku senienų demonstravimu. Unikalus sprendimas meno dirbinius demonstruoti pritemdytose erdvėse tarsi užsimena apie tai, kad senuosius Lietuvos istorijos amžius mes pažįstame gana paviršutiniškai – daugelis dalykų ar reiškinių skendi tamsoje ir tik kartais juos pavyksta apšviesti. Tai, kas parodoje apšviesta, galbūt taps ir labiau žinoma ar suprantama mums visiems. Modernių technologijų panaudojimas rodo, kad ir seniausius eksponatus galima pristatyti patraukliai. Vienu metu jaučiausi taip, tarsi būčiau ne Taikomosios dailės muziejuje, bet prabangioje juvelyrikos parduotuvėje.
* * *