Ir pabandyk dabar oficialiems Rusijos ideologams įrodyti, kad Lietuva buvo okupuota. Ir taip visada: kokį tik didybės faktą beiškeltum – kas nors skaudžiai skaudžiai įdurs iš Rytų ar Vakarų pusės. „Gana verkšlenti!“ – sykį ryžtingai pasakėm ir nusprendėm tapti drąsia tauta, parodyti pasauliui, kokie mes esame ir, po galais, KUR mes esame! Juk vis dar tenka viešint svečiose šalyse dievagotis, kad Baltija skalauja ne Rusijos krantus (Kaliningrado šiuo atveju geriau neprisiminti), kad nuo seno čia lietuvių gyventa. Plačiai buvo užsimota kurti drąsuolės Lietuvos įvaizdį, netgi keisti šalies pavadinimą anglų kalba. Iš archyvų išsitrauktas tūkstančio metų senumo rankraštis, kuriame pirmąsyk minima Lietuva, šiek tiek glumina: savo rašytinę istoriją lietuviai pradeda nuo misionieriaus Brunono nukirsdinimo. Tiek to, „naujajam drąsumui“ pagrįsti tai gal net į naudą. Vilnius pirmasis Baltijos šalyse išsikovojo Europos kultūros sostinės statusą – dar vienas veržlumo koziris Lietuvai, pirmajai ištrūkusiai ir iš Sovietinės imperijos. Nespėjo šis drąsuoliškas sumanymas įsibėgėti, ir vėl – skaudus dūris. Šįsyk iš visų pusių ir dar iš vidaus: užklupus globaliai ekonomikos krizei, Vyriausybė ženkliai nurėžė tiek Lietuvos vardo tūkstantmečio, tiek Europos kultūros sostinės biudžetus ir visiškai sustabdė drąsaus šalies įvaizdžio kūrimo finansavimą. Jeigu tikėsime rinkodaros dėsniu, skelbiančiu, kad net ir pati negatyviausia žinia yra gera reklama, galime guostis, kad skandalais ir politikų peštynėmis išgarsėjęs Vilnius taps pavyzdžiu, kokia neturėtų būti Europos kultūros sotinė, o Europos komisija jau imasi priemonių, kad Vilniaus scenarijus nebepasikartotų. Taigi nėra to blogo, kuris neišeitų į gera, jei ne sau, tai bent kitiems.
Štai kokios mintys lindo į galvą birželio 27-osios vakarą atkakus į Trakų pilies kiemą žiūrėti Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ premjeros – baigiamojo Vilniaus operos festivalio renginio, įtraukto į nacionalinę programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Jeigu Dievas lietuvių tautos ir neišsirinko, tai bent jau pagailėjo – abu savaitgalio vakarus nors ir grūmodamas juodais debesimis, dangus išsilaikė nepratrūkęs liūtimis ir leido tautiečiams pasigėrėti mūsų narsą apdainuojančia itališka muzika. Laimingo atsitiktinumo dėka niekada Lietuvoje nesilankęs ir greičiausiai nė vieno lietuvio niekada nesutikęs XIX a. italų operos kūrėjas išaukštino lietuvių tautą kaip drąsią ir didingą, kuriai tėvynės laisvė brangesnė už gyvybę. Tai vis Adomo Mickevičiaus, kurio poema „Konradas Valenrodas“ pateko į rankas vienam iš „Riccordi“ leidyklos libretistų, nuopelnas. Įtikintas poemos grožiu ir tinkamumu operos libretui, garbusis Casa Riccordi pavedė libretą parašyti Antonio Ghislanzoni (žinomam kaip „Aidos“ libretistui), o muziką – Ponchielli. Dar vieno laimingo atsitiktinumo neįvyko. Nors sakoma, kad libretas buvo pasiūlytas pačiam Giuseppe’i Verdi, senasis metras jau nebesiruošė rašyti operos. Tai bent argumentas būtų mums amžinoje trintyje su rusais ir lenkais dėl istorinio orumo – pats Verdi būtų išaukštinęs lietuvius! Nors Ponchielli plunksnai priklauso 12 operų ir keli baletai, tik vienintelė jo opera „Džokonda“ tapo repertuarine ir išgelbėjo kompozitoriaus vardą nuo užmaršties rūdžių. Aštuntoji jo opera „Lietuviai“ irgi būtų dulkėjusi Milano archyvuose, jei ne Čikagos lietuvių opera, kuri ne sykį statė veikalą šaltojo karo metais. Na, teisybės dėlei reikėtų prisiminti viską nuo pradžių. Po sėkmingos operos premjeros 1874 m. teatre „La scala“, ji buvo pastatyta Romoje, Turine, kituose Italijos miestuose, netgi Buenos Airėse, Čikagoje, o praėjus dešimtmečiui – Sankt Peterburge. Carinė Rusija nepasibodėjo romantinio siužeto apie vienos iš savo gubernijų istorinę kovą už laisvę. Na, žinoma, opera buvo pakoreguota ir apdairiai pervadinta „Aldona“. Deja, Valstybės teatras taip ir nesuspėjo tarpukaryje pastatyti šios operos. Lietuvoje pirmą kartą „Lietuviai“ suskambo tik 1991 metais bendrame LNOBT ir Čikagos lietuvių operos pastatyme.
Šis pastatymas – antra proga išvysti „Lietuvius“ mūsų krašte. Pasirinkimas juos parodyti ne LNOBT scenoje, o Trakų pilies kieme – geras sprendimas, išėjęs į naudą visų pirma pačiam veikalui. Pseudoautentiška viduramžių aplinka tarytum užglaistė, veikiau, nukreipė dėmesį nuo libreto trafaretiškumo, padėdama spektakliui virsti efektingu demokratišku reginiu, kurio žanras nepavojingai slysteli nuo muzikinio teatro link pakilių tautinių ar religinių švenčių, kai bendruomeniškumo, tautiškumo jausmas tvyro ore ir, ko gero, yra didesnė vertybė nei pats meninis rezultatas. Publika (ir tūlas kritikas) tokiais atvejais būna pasirengusi atleisti viską, „kas ne taip“.
Siekdamas dramatizuoti Mickevičiaus poemą, libretistas smarkiai nutolino operos siužetą nuo istorinių įvykių, tad į libretą įsivėlė daugybė netikslumų, nemotyvuotos personažų elgsenos, ką jau kalbėti apie akibrokštą su Vytautu Didžiuoju (operoje – Vitoldas), kuris čia virsta lietuvių išdaviku. Operos muzika lyg ir rašyta sekant bel canto kanonais, bet jos ekspresyvi, melodinga tėkmė, laisvai užliedama arijų ir atskirų numerių kontūrus, labiau primena vėlyvojo Verdi ir veristų stilių, o gausios išplėtotos chorinės scenos artina prie ankstesnio Verdi, kai jis rašė monumentalias masines scenas savo patriotinėms operoms, apžavėtas risorgimento – Italijos vienybės – idėjų.
Operą režisuoti LNOBT (festivalio rengėjas) taikliai ir netgi, sakyčiau, saugiai pasirinko Joną Jurašą, nuo Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės“ 1972 metų pastatymo Kauno dramos teatre pripažintą kaip aktualiai ir gyvybingai, sykiu moderniai į tautos istoriją žvelgiantį režisierių, taip pat disidentą, kovojusį už kūrybos laisvę ir priverstą pasitraukti iš sovietinės Lietuvos. Regis, tinkamesnės kandidatūros ir nesugalvosi. Ir šįsyk režisieriaus intuicija neapgavo, jam pavyko prisitaikyti prie aplinkos, paversti pilies kiemą ir prieigas spektaklio scenografija (scenografijos dailininkas Mindaugas Navakas), pridedant tik minimalias butaforines priemones – niaurius rąstus, čia alegoriškai primenančius sunkią tautos naštą, čia virstančius aukuru, čia užsimenančius apie graudesingą Čiurlionio „Laidotuvių simfoniją“. Nesu tikra, ar pastarosios aliuzijos režisierius siekė, bet man abu vakarus prologe dilgtelėjo tokia mintis. Ją pastiprino ir papildomai sukurtas personažas – giltinė ar mirties angelas, kurį talentingai įkūnijo skulptūriškos išraiškos ir nuostabios plastikos aktorius Simas Lindešis. Prisiminkime Verdi sielą, taip pat papildomą personažą Jurašo statytoje „Aidoje“ LNOBT scenoje 1997 metais.
Jurašas mėgsta metaforinę ir simbolių kalbą, reprezentuojančią jo stilių – neperkrautą ir nevarginantį žiūrovų nesibaigiančiais režisūriniais rebusais. Kai scena virsta pilies kiemas, o veiksmas plėtojamas pasitelkiant menių langus, bokštų angas, laiptus, žiūrovas ir taip turi į valias darbo, ieškodamas akimis įvykių epicentro, todėl simboliai tokiame pastatyme turi būti koncentruoti ir aiškūs. Šitą Jurašui, manyčiau, pavyko pasiekti ir dargi suderinti individualų savo stilių su istorinio kostiuminio žanro reikalavimais – pro pilies vartus ir bokštų angas besiveržiančiais dūmais, efektingais „ugnies liežuviais“ (šviesų dailininkas Darius Malinauskas), skoningais stilizuotais Aleksandros Jacovskytės sukurtais kostiumais, šuoliuojančiu žirgu. Tiesa, pastarasis yra „tikras“ aktorius, pasak teatro darbuotojų, vienintelis Lietuvoje žirgas, ištreniruotas lipti laiptais žemyn, ką ir pademonstravo jau prologe. Nors gero trenerio prižiūrimas jis atliko savo „numerį“, kaip ir dera žvaigždei, šiek tiek pasibrangino, tuo prikaustydamas žiūrovų dėmesį. Tą akimirką visi pamiršome, kad kitame kiemo gale liejasi aistros – skamba jausminga Aldonos ir Valterio atsisveikinimo scena. Tiesą sakant, ji iš tikrųjų tik skamba, nes pamatyti jos abu premjeros vakarus nepavyko, nors teatras aršiems kritikams ir negaili gerų vietų. Bėda ta, kad žiūrovų kėdės sustatytos tiesiai ant žemės, be jokio „amfiteatrinio“ pakilimo, o nemaža dalis spektaklio veiksmo, ypač prologe, vyksta tiesiai prieš publiką. Todėl Aldona ir Valteris, sakyčiau, asmeniškai atsisveikino su pirmoje eilėje įsitaisiusiais politikais ir jų antrosiomis pusėmis, o visiems kitiems žiūrovams teko bergždžiai tampyti kaklus, besitaikant ką nors išvysti. Kadangi spektaklį žadama rodyti ir ateity, statytojai turėtų pamąstyti ir patobulinti scenografiją, „pakelti“ veiksmą aukščiau. Tai rimtas priekaištas.
Turiu vieną stiliaus priekaištą ir režisieriui. Operos finalas – paveikus, paprastai, bet įdomiai išspręsta Valterio mirties scena, tik staiga išvystame benzino kanistrą, kurį susiverčia sau ant galvos mirties angelas. Nežinau, ar daug žiūrovų susigaudė, kad čia aliuzija į Romo Kalantos susideginimą už Lietuvos laisvę. Ši scena trumpam „išjungė“ spektaklį, publika suglumo, lyg šaltu dušu apipilta iš to kanistro. Idėja pati savaime nėra netikusi, bet jos inscenizacija – gruboka ir, deja, prasilenkianti su geru skoniu, ką per visą spektaklį režisierius lyg ir stengėsi išlaikyti.
Užtat muzikinį stilių užtikrintai valdė dirigentas Robertas Šervenikas. Ryžtingi, ekspresyvūs potėpiai, iškilūs akcentai, lyrika taip pat patetiška ir šiek tiek deklaratyvi, kas neišvengiama lauko scenoje, kur subtilesnių potėpių gali ir neišgirsti. Jau sunku rasti neišsakytų pagiriamųjų žodžių Česlovo Radžiūno vadovaujamam LNOBT chorui. Ir šįsyk jis skambėjo be priekaištų, įveikęs ir žanrinius numerius – pasveikinimo chorą, užstalės dainą, – ir išplėtotas stambesnes chorines scenas. Solistai šįkart buvo problemiškiausia spektaklio dalis. Nieko netikėto neišgirdome: kam sekėsi tik mažesnės partijos, tas „paskendo“ didelėje, kam stinga technikos ir ištvermės, tam dar sunkiau buvo balsą valdyti drėgmės prisodrintoje vakaro tvankumoje. Pirmąjį spektaklį labiausiai džiugino Vytauto Juozapaičio Arnoldas ir Liudo Norvaišos Albanis – senasis vaidila. Nesurastum nė vieno priekaišto – gražu, artistiška, stilinga. Gerai suskambo ir Arūno Malikėno Vitoldas. Inesa Linaburgytė – Aldona ir Vaidas Vyšniauskas – Valteris – patyrę artistai, bet šis spektaklis vokalo požiūriu nebuvo jų geriausias pasirodymas. Na, o antrąjį vakarą pilies kiemą užliejo skambus, stiprus ir gerai techniškai įvaldytas Sandros Janušaitės sopranas, tad jos Aldona nejučia tapo ryškiausiu personažu, užgožusiu su vokalinėmis partijomis besirungusius vyrus: Audrių Rubežių – Valterį, Dainių Stumbrą – Arnoldą bei Egidijų Dauskurdį – Vitoldą.
„Lietuvių“ premjera baigėsi Vilniaus operos festivalis ir prasidėjo pagrindiniai Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirti renginiai. Įdomu, kiek dar mes išlaikėme Sąjūdžio dvasios, noro burtis, drauge dainuoti liaudies dainas? Kiek mes globalūs, kiek provincialūs ir kiek originalūs? Pagaliau ar dar didžiuojamės, kad lietuviais esame mes gimę? Bijau, kad šitoks referendumas būtų it išbandymas ugnimi.
* * *