Solveiga Anspach gimė Islandijoje, Prancūzijoje studijavo psichologiją bei filosofiją, vėliau įstojo į kino akademiją (FEMIS). Anspach labiausiai išgarsėjo filmais „Pagaminta JAV“ („Made in the U.S.A.“, 2001), „Audringas oras“ („Stormy Weather“, 2001) bei pernai pasirodžiusia nuotaikinga komedija „Greitai grįšiu“ („Back Soon“). Režisierė priskiriama naujajai (moterų) prancūzų kino kartai, kuri iškilo 10-ajame dešimtmetyje (Agnês Jaoui, Dominique Cabrera, Claire Denis).
Pradėsiu turbūt nuo įprasto klausimo. Iš pradžių studijavote filosofiją ir psichologiją. Kodėl nusprendėte pasukti į kiną?
Apie kiną svajojau nuo vaikystės. Tačiau tėvai nusprendė, kad parankiau būtų įgyti darbą užtikrinančią specialybę. Kai man buvo aštuoniolika, bandžiau įstoti į kino mokyklą, bet nesėkmingai. Pasirinkau filosofiją bei psichologiją, nes svarbiausia buvo žmonių istorijos, jų santykiai bei patirtys. Vėliau bandžiau stoti vėl, ir tąkart man pasisekė.
Teko matyti kelis Jūsų filmus. Susidarė įspūdis, jog pagrindiniai herojai jaučiasi svetimi bei išstumti iš visuomenės.
Taip, tai tiesa. Juk kai atsiduri tokioje situacijoje, turi daug labiau kovoti už save bei dažniau savęs klausi: kodėl, kas aš, kaip?.. Tad tokie gyvenimai bei personažai man daug įdomesni nei istorinės asmenybės. Renkuosi istorijas apie žmones, kuriuos pastebėjau, apie kuriuos skaičiau, girdėjau ar kažkas kitas man papasakojo.
Taip atsitiko ir su filmu „Audringas oras“, kurio herojė yra psichiškai nesveika?
Taip. Vieną dieną ji nusprendė nebekalbėti. Perskaičiau žinutę apie ją laikraštyje, po to parašiau jai laišką, tačiau ji nenorėjo filmuotis mano filme. Tada nusprendžiau kurti ne dokumentinį filmą, o parašyti scenarijų, kaip aš pati įsivaizduoju jos istoriją.
Filmavote tikroje psichiatrinėje ligoninėje, realius negalių turinčius žmones?
Taip, Belgijoje. Taip buvo lengviau, nes filmą prodiusavo broliai Dardenne'ai, o aktorės pagrindinės herojės vaidmeniui ieškojau Islandijoje, nes tai buvo bendros belgų ir islandų gamybos filmas. Per atranką neradau aktorės, kuri tiktų pagrindiniam vaidmeniui. Tačiau vieną dieną nuėjusi į kavinę pamačiau moterį ir pagalvojau, jog būtent ji turi vaidinti. Paaiškėjo, jog ji yra žinoma poetė Didda Jónsdóttir ir dar - šlavėja. Po šio filmo su ja nusprendžiau dirbti ir kitame savo filme „Greitai grįšiu“, taip pat rašau „Audringo oro“ tęsinį, tad ji ir vėl vaidins.
Pastebėjau, jog vaidybinius filmus mėgstate filmuoti kaip dokumentinius.
Taip, nes studijavau dokumentinį kiną dešimt metų, tad ir kuriant vaidybinius ar dokumentinius filmus bandau sudėti abiejų stilistiką. Be to, jei tau pasiseka, tai vaidybinį filmą gali sukurti kartą per trejus metus, o aš noriu filmuoti nuolat.
Mano manymu, kuriantys dokumentiką režisieriai dažnai užmiršta, jog forma tiek pat svarbi, kiek ir turinys.
Būtent. Manau, kad yra didžiulis skirtumas tarp dokumentinio kino ir reportažo. Pastebiu tendenciją, nes dauguma dokumentinius filmus kuriančių režisierių dažnai krypsta į reportažą, kurio esmė yra tema. Tačiau pastebėjau, kad Lietuvoje yra stipri dokumentinio kino tradicija. Man ypač patinka Jonas Mekas bei Šarūnas Bartas, kelis jo filmus mačiau Prancūzijoje.
Daugumą filmų kūrėte Prancūzijoje, norėjau paklausti apie moterų režisierių kartą, kuri iškilo bene 10-ajame dešimtmetyje? Iš pradžių kai kurių kritikų ji buvo lyginama su Naująja banga, Prancūzijos kino atgimimu, tačiau viskas lyg ir gana greitai nuslūgo?
Aš su tuo nesutikčiau, nes mano vaikystėje moterų režisierių visiškai nebuvo, nors, žinoma, buvo Agnês Varda, Nelly Kaplan. Tačiau dabar, kalbant tik apie vaidybinį kiną, manau, prancūzai turi apie penkiasdešimt gerų režisierių. Palyginti su ankstesniais laikais tai yra daug. Prieš man įstojant į Kino akademiją, ten studijavo viena ar dvi merginos, kai studijavau aš, iš trisdešimties įstojusiųjų buvo dvidešimt merginų. Visos jos ir dabar kuria filmus. Galbūt jų kūryba nelabai pasiekia užsienį, nes filmai gana „prancūziški“. Mano filmai dažnai yra bendros gamybos, be to, aš nesu prancūzė ir man labiau rūpi visas pasaulis, tad nekuriu filmų, kurie būtų laikomi itin „prancūziškais“. Džiaugiuosi ir tuo, kad atsiradus daugiau moterų režisierių moterims aktorėms atsiranda didesnis temų pasirinkimas. Iš jų nereikalaujama būti moteriškomis, jaunomis ar blondinėmis. Juk mums, moterims, aštuoniasdešimtmetė išlieka moterimi. Tad ir aktorės pasirinkimas pagrindiniam vaidmeniui filmuose „Audringas oras“ bei „Greitai grįšiu“ yra gana drąsus žingsnis. Manau, kad ta karta pakeitė stereotipišką prancūzų kino mąstymą. Todėl jaunesnėms režisierėms yra daug lengviau, o į jų moterišką kiną nebežiūrima taip pabrėžtinai kaip į ankstesnįjį, nes ankstesnysis buvo pradžia. Man visada atrodo juokinga, jog vyrų filmuose visos jauniklės įsimyli į pagrindinį penkiasdešimtmetį personažą. Vis galvoju, kodėl? Jie juk seni, šlykštūs ir dar kvaili. Netiesa, kad juos galima įsimylėti. Manau, tai taip pat susiję su galia. Keista, bet galia gundo. Ypač jaunas merginas.
O kaip finansavimas?
Nenorėčiau skirstyti režisierių į vyrus ir moteris, nes manau, kad moterys vyrams niekuo nenusileidžia, tačiau mūsų filmai daug mažiau finansuojami, nei vyrų.
Ar pavadintumėte save režisiere feministe?
Nežinau. Žinoma, renkuosi istorijas apie moteris ir stengiuosi kuo aiškiau papasakoti jų patirtis. Dėstau kino mokykloje Paryžiuje ir su studentais scenarijus skaitome labai atsakingai. Juk kitų istorijų pasakojimas - didžiulė atsakomybė. Beje, pirmas filmas, kurį sukūriau, pasakojo apie sergančią krūties vėžiu moterį. Nemanau, kad vyrai galėtų imtis tokios temos. Jie ne tokie jautrūs aplinkiniams kaip moterys. Jos intymesnės.
Dabar filmuoju naują filmą „Luiza Mišel“ („Louise Michel“). Jis apie stiprią moterį, feministę. Pagrindinė herojė Louise Michel (1830-1905) buvo vadinama anarchiste, ji dirbo mokytoja bei medicinos seserimi. Louise priklausė Paryžiaus komunarams, tačiau jos nenužudė, kaip kitų veikėjų, o ištrėmė į Naująją Kaledoniją. Ten ji išbuvo septynerius metus, mokė vietinius gyventojus ir palaikė jų pusę per sukilimą. Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Sylvie Testud, ji vaidino dainininkės draugę filme „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“.
Kalbėjosi Santa Lingevičiūtė
* * *