Jie ilgai rodė ir nuodugniai aiškino, kaip duodamas interviu kažkuriam amerikiečių kanalui prezidentas pliaukštelėjo per į kadrą nuolat įskrendančią musę ir po taiklaus kirčio ši negyva nukrito šalia, o prezidentas dar paspyrė tą musę grakščiu juodos odos bateliu apauta koja. Paskui dar rodė koją ir musę stambiu planu. Vieni komentatoriai žavėjosi prezidento miklumu, kiti - gera reakcija, treti - tuo, kad šis incidentas net nenutraukė prezidento minties. Neįtikėtina, bet tai buvo sakoma visiškai rimtai. Dar po kelių dienų sakydamas kalbą kažkokiame turtingų žmonių susirinkime JAV prezidentas prisiminė savo taiklų gestą ir nežinomą musę.
Niekad nebuvau George'o W. Busho gerbėjas, bet žiūrėdamas į pribaigtą musę prisiminiau būtent jį. Kas būtų buvę, jei musę būtų užmušęs jis, o televizija būtų užfiksavusį jo mirtiną kirtį. Pasaulio žiniasklaidos reakcija, neabejoju, būtų visai kitokia. Vargšui musės žudikui būtų primintas ir Irakas, ir jo intelektas, ir amerikiečiams būdingas agresyvumas. Naujasis prezidentas gerai išmano viešųjų ryšių teoriją ir ja sumaniai naudojasi. Galėčiau tik paklausti savęs, kur dingo Amerikos intelektualai? Bent jau įdomu, ką jie apie tai mano.
Jei nežinomos musės galas tampa pasaulinės žiniasklaidos įvykiu, ko dar norėti iš lietuviškų televizijų? Jos taip pat stengiasi kaip išmano. Tos pačios savaitės vakarą visos kaip susitarusios nufilmavo ir per žinias parodė vieno orkestro vadovą, skrendantį virš Vilniaus oro balionu ir dar kažkam diriguojantį. Abejoju, ar dirigento skrydis turės įtakos orkestro grojimo kokybei, bet jis padarė neišdildomą įspūdį mano šuneliui - nuo to vakaro jis sutinka eiti pasivaikščioti tik sutemus.
Kai pradėjau apie visa tai galvoti, supratau, kad beprasmiškų gestų, kuriuos neseniai rodė visos televizijos, sąrašas būtų labai ilgas. Į jį patektų kažkokia mėgėjiškos vaidybos entuziastų grupelė, prie Vyriausybės rūmų valgiusi liūto formos tortą. Ir Klaipėdos moksleiviai, pajūryje parašę, kad jūrą reikia mylėti, raidėmis, kurios matomos tik iš lėktuvo skrydžio. Maža to, kad teiginys savaime absurdiškas (kas sako, kad jūros mylėti nereikia), bet tam, kad jį pamatytų kietaširdžiai Lietuvos žiūrovai, dar reikėjo kelti į padanges lėktuvą ir televizijos operatorių, o tas malonumas juk brangiai kainuoja ir dar teršia gamtą.
Suprantu, kad didžioji gyvenimo dalis susideda būtent iš absurdiškų gestų, kurie mus lydi kasdien. Ir, matyt, esu senamadiškas, kai noriu priminti, kad egzistuoja ir tie prasmingieji. Nors būtent tokiu gestu neseniai nustebino LNK žvaigždė Gražina Sviderskytė. Principingai reaguodama į žiniose parodytas pedofilo kompiuteryje rastas nuotraukas, ji pasitraukė iš LNK.
Filmų sąrašas nebaigtas, bet negaliu sulaukti visų programų. Todėl trumpai apie tas, kurias jau turiu savo kompiuteryje. Prancūzų kino pasiilgę žiūrovai galės prisiminti blondiną juodu batu Pierre'ą Richard'ą, kuris suvaidino Yves'o Robert'o 1984 m. komedijoje „Dvynys“ (LTV, 27 d. 18.30). Jo personažui krito į akį dvynės amerikietės. Vargšas nežino, kurią pasirinkti, todėl sugalvoja sau brolį dvynį. Jeano-Louis Lorenzo televizijos filmas „Mėlyna katė, juodas katinas“ (LTV2, 30 d. 22.10) nukels į tarpukario Paryžių ir papasakos apie stiprią moterį, kuri buvo kabareto „Mėlyna katė“ žvaigždė. Dar vienos televizijos dramos - Marion Sarrault „Išpilstyta pilyje“ (LTV2, šįvakar, 26 d. 22.10) - herojai yra trys pusamžiai broliai. Jie sugalvoja, kaip atkeršyti vieną iš jų nuskriaudusiam verslininkui: reikia įsiūlyti jam vynuogyną, kuris iš tikrųjų neparduodamas.
Stipresnių pojūčių gerbėjams LNK šįvakar (26 d. 21.25) primins 1981 m. tolimoje Australijoje sukurtą George'o Millerio filmą „Pašėlęs Maksas. Keliaujantys karys“. Jis nukels į netolimą apšnerkštą ateitį, kurioje pasaulį užvaldė smurtas, o kovojama dažniausiai dėl benzino. Melą Gibsoną po šio filmo ištiko žvaigždės šlovė.
Dar stipresnių pojūčių suteiks kitas tą patį vakarą, nakčiai artinantis (23.25) rodomas filmas - Stepheno T. Kay „Baubas“ (2005). Jis pasižymi savotišku siaubo estetikos „grynumu“, nes filme nėra nei ryškios istorijos, nei personažų, tik viską (dekoracijas, atmosferą...) persmelkianti baimė.
Mėgstantiems istorijas apie apiplėšimus TV3 (27 d. 23.20) parodys Mikaelo Solomono „Liūtį“. Filmas perkels į mažą miestelį, kuriame nesiliauja lietus. Miestelio gyventojus nusprendžiama evakuoti, o banke saugomus pinigus išvežti, kur sausiau. Tos akimirkos ir laukė nusikaltėliai... Pagrindinį vaidmenį filme suvaidino Morganas Freemanas, o į jį visada įdomu žiūrėti.
Niekad nepraleidžiu ir nė vieno filmo su Russellu Crowe. Šį savaitgalį bus proga prisiminti prieš kelerius metus Jameso Mangoldo sukurtą klasikinio vesterno perdirbinį „Traukinys į Jumą“ (LNK, 28 d. 21 val.). Crowe vaidina garsų nusikaltėlį, kurį reikia nugabenti į teismą. Kelionė nebus lengva, nes bandito draugai tikisi jį išlaisvinti.
Crowe nekuria klasikinio piktadario - jo herojus protingas, įžvalgus, žavus ir net charizmatiškas. Nusikaltėlį pristatyti iki traukinio apsiėmęs Pilietinio karo veteranas Denas (Christian Bale) - visiška jo priešingybė. Tai doras skurdžius, tikintis gėriu. Psichologinės dvikovos istoriją filme stebi Deno paauglys sūnus.
Richardas Attenborough 1997 m. sukurtame filme „Meilėje ir kare“ (LNK, 27 d. 21 val.) perkelia į 1918-uosius, į kariaujančią Italiją, kurioje atsiduria jaunas amerikietis Ernestas Hemingway'us (Chris O'Donnell). Sužeistas jis įsimyli protingą ir nepriklausomą slaugę savanorę Agnes (Sandra Bullock). Žinovai tvirtina, kad ši meilės patirtis paveikė visą Hemingway'aus kūrybą.
Dar vieną tikrais faktais grįstą istoriją LNK parodys sekmadienio vakare (28 d. 23.35). Tai Barbeto Schroederio „Likimo nepakeisi“ (1990). Filmo kūrimo metu dar nebuvo pamiršta skandalingoji aristokrato Sunny von Bulowo byla. Von Bulowas buvo apkaltintas pasikėsinimu nužudyti savo žmoną ir nuteistas trisdešimt metų kalėti. Vyriškis pakvietė garsų Niujorko advokatą ir Harvardo teisės profesorių Alaną Dershowitzą. Kartu su savo studentais šis pradėjo atkūrinėti aukos istoriją nuo pat pradžių...
Pagrindinius vaidmenis šioje keistoje meilės istorijoje sukūrė Glenn Close ir Jeremy Ironsas. Dar vieną keistos meilės istoriją ir pirmiausia visai jaunutį Johnny Deppą primins kandus Johno Waterso 1990 m. filmas „Verksnys“ (TV3, šįvakar, 26 d. 23.55).
Kaip myli jauni amerikiečiai, ne vienas sužinojo pasižiūrėjęs „Amerikietišką pyragą“. LNK (27 d. 23.20) siūlo dokumentinę versiją - Ricko de Oliveiros „Tikrąjį Kankuną“ (2003). Jame rodoma viena amerikiečių studentų tradicija. Kasmet daugiau nei 40 tūkstančių studentų vyksta į Meksiką, į Kankuną, praleisti vadinamosios pavasario pertraukos (Spring Break). Filmavimo grupė nusprendė stebėti 8 vaikinų ir 8 merginų, apsigyvenusių viešbutyje ant jūros kranto, nuotykius. Gana smalsu, bet, prisipažinsiu, monotoniška.
„Tikrojo Kankuno“ personažai praleis prie jūros savaitę. Tiek pat dienų LTV transliuos Tūkstantmečio dainų šventę, kurios esą mums pavydi visas pasaulis (bent jau taip tvirtina LTV anonsas). Man regis, mes pasauliui pavydim labiau. Nors kita vertus, savaitę truksiančios tautos susiliejimo ir vienybės euforijos gal ir galima pavydėti.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *