Muzikos garsų margumynas

Gaila Kirdienė
Kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio, su kuo geriausiais įspūdžiais grįžo iš 2009 m. gegužės 21-23 dienomis Liubline (Lenkija) vykusio pirmojo muzikos tradicijos ir avangardo festivalio „Kodai“.

 

Mintis surengti tokį festivalį kilo įžymiam pianistui improvizatoriui ir kompozitoriui, Lenkijos kompozitorių sąjungos pirmininkui Jerziui Kornowicziui. Festivalio rengėjais tapo Mirosùawo Haponiuko ir Jano Bernaro vadovaujamas tarptautinių kūrybinių iniciatyvų centras „Kryžkelės“, kartu su asociacija „Pakraščių muzika“ tiriantis ir propaguojantis tradicinę kultūrą.

 

Pagrindinė festivalio idėja - gyvai įsiskverbti į archajiškas muzikos tradicijas ir jas derinti su šiuolaikiniais muzikiniais ieškojimais. Šiuolaikiniai kompozitoriai ir improvizatoriai tiek savo muzikos kūrinių formai, tiek išraiškos priemonėms neretai panaudoja senąją įvairių tautų muziką. Tradicijos ir moderno lydinys sukuria naują kokybę, puikiai sujungiančią archajišką muzikos magiją ir šiuolaikinės muzikos estetiką. Festivalis subūrė pripažintus muzikus, šiuolaikinės muzikos kompozitorius ir avangardinio džiazo atstovus bei tradicinius muzikantus ir kūrėjus, rekonstruojančius senosios muzikos tradicijas. Tarp jų - Norvegijos, D. Britanijos, Italijos, Japonijos, Kazachstano, Armėnijos, Peru bei kitų šalių muzikai. Pakviesti chorą „Aidija“ rekomendavo Lietuvos kompozitorių sąjunga. Nors choristai festivalyje dalyvavo tik vieną dieną - gegužės 21-ąją, jie galėjo įsitikinti, kad čia skambėjusios muzikos atlikimo ir išraiškos priemonių skalė buvo nepaprastai plati: nuo tradicinio ir klasikinio balso ar muzikos instrumento iki naujai sukurtų ar perkonstruotų instrumentų ir itin šiuolaikiškos elektroninės, kompiuterinės įrangos, siekiant visais įmanomais būdais transformuoti gyvą akustinį garsą.

 

Galima pritarti J. Kornowicziui, kad 2016 m. Europos kultūros sostine siekiantis tapti Liublinas nuostabiai tinka rengti tokį festivalį, nes tai šiltos atmosferos, viduramžius siekiančią puošnią architektūrą išlaikęs miestas, geografiškai esantis tarp Rytų ir Vakarų, pasižymintis taikiai sutariančių kultūrų ir religijų įvairove. Kaip daugelis lietuvių žino, 1569 m. pasirašytas Liublino unijos aktas įteisino Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederaciją. Įvykį iki šiol mena istorinės Liublino vietos: Lietuvių aikštė, Dominikonų bazilika ir kiemelis, besipuikuojantis originaliu horeljefu, simboliškai vaizduojančiu Lenkijos ir Lietuvos konfederaciją. Šiose erdvėse vyko ir festivalio renginiai.

 

Festivalio pranašas - gegužės 5 d. nuskambėjęs projektas „Officium“, jį įgyvendino garsus norvegų kompozitorius, saksofonininkas Janas Garbarekas, įrašęs ne vieną džiazo albumą su skandinavų ar induistų, afganų, afrikiečių tradicinės muzikos elementais, ir viena iš geriausių pasaulio kamerinių vokalinių grupių, britų vyrų kvartetas „The Hilliard Ensemble“. Rengėjai su nekantrumu laukė ir gegužės 22 d. vykusio trijų tradicinių lenkų smuikininkų bei kompozitorių valdomų kompiuterių trio iš Vroclavo „Phonos et Mechanes“ pasirodymo, pavadinto „Pernelyg aštrūs smuiko ir nešiojamo kompiuterio garsų pakitimai“.

 

Gegužės 21 d. festivalio renginiai prasidėjo sambos paradu. Visus kaitino perkusinės grupės beldžiami brazilų sambos bei kubiečių ir vakarų afrikiečių ritmai. Vakaro koncertą pradėjo improvizacinė muzika, atliekama paeiliui keturių skirtingų grupių, kurias pabaigoje J. Kornowiczius sujungė į vieną. Etniniais elementais ir akustiškumu išsiskyrė Meczysùawo Litwiñskio vadovaujamas trio (M. Litwiñskis, dainininkė Saba Krasoczko ir persų muzikantas Mohammadas Raouli, pūtęs išilginę švilpynę nej ir mušęs rėminį būgną daf). Be kitų instrumentų, M. Litwiñskis mėgsta skambinti ir tradicinėmis lietuviškomis kanklėmis. Ši grupė atliko senąja persų muzika ir tekstais pagrįstas kompozicijas. Kitoje grupėje buvo ir lietuvis muzikantas: su Ryszardu Lateckiu (trimitas, harmoniumas, fisharmonija ir kt. instrumentai) ir kontrabosininku Tadeuszu Wieleckiu muzikavo perkusininkas Gintautas Gascevičius, ypač traukęs publikos akį, kai taip pėrė būgnus vanta, jog net pats skendo lapų debesyje. Girdimoje sferoje gana efektingai skambėjo (o gal atrodė?) žongliravimas „muzikiniais rimbais“. Be to, jis paskatino grupės muzikantus pūsti lietuviškus skudučius. Meistriškumu ir ne tik iki skausmo ribos įtemptu (ar tai - šiuolaikinio pasaulio nevilties, tragizmo išraiška?), bet ir maloniai, šiltai skambančiu balsu išsiskyrė dainininkė ir fleitininkė India Czajkowska, muzikavusi su Tadeuszu Sudniku (live elektronika) ir Pawelu Prochnowskiu iš Kanados (gitara, sintezatorius). Stebėti ir klausytis šių pasirodymų buvo tikrai įdomu, bet jie užsitęsė maždaug pusantros valandos ilgiau, nei buvo numatyta.

 

Po pertraukos pasirodė aukščiausio meistriškumo pasiekusių japonės dainininkės ir smuikininkės Takumi Fushima ir italo gitaristo Paolo Angeli duetas. Jų muzikavimas, supynęs japonų dainų melodiką, žodį ir europinės instrumentinės klasikos bei keltiškos šokių muzikos intonacijas, tiesiog užbūrė. Dėmesį traukė preparuota, frikcinė ir kartu strykinė Sardinijos gitara. Publika šiltai sutiko ir šių menininkų tarsi natūraliai, impulsyviai atliekamą vaidybą, sceneles tarytum iš tradicinio japonų teatro.

 

Kamerinis choras „Aidija“ iš Vilniaus ištikimiausius ir ištvermingiausius šio koncerto klausytojus iškart panardino į kitokią - grynai lietuviškų intonacijų ir skambesio erdvę. Buvo atlikti vertingi, kiek senesni ir visiškai nauji kūriniai, daugelis jau tapę lietuviška, kai kurie - ir pasauline muzikos klasika: Vytauto Montvilos bei Juozo Gruodžio sukomponuotos dainos „Skamba kankliai“, Romualdo Gražinio „Vai ūžia gaudžia“, Vaclovo Augustino „Supkit meskit“, Antano Kučinsko „Giesmė apie smerties artėjimą“, Broniaus Kutavičiaus lietuvių liaudies pasaka „Giedantis vėžys“. Nors choro vadovas R. Gražinis nusprendė ne diriguoti, o giedoti kartu su kitais choristais, jaunatviškas kolektyvas stebino meistriškumu, puikiu susiklausymu, ansambliškumu – ypač atliekant techniškai sudėtingą, įmantrios smulkios ritmikos polifoniją, kurioje beveik kiekvienas balsas veda savarankišką liniją. Soliniuose epizoduose sužibėjo gražūs ir sodrūs atskirų choristų balsai. Be sutelkiančio dirigento mosto neapsiėjo paskutinis tą vakarą scenoje skambėjęs kūrinys, tapęs viena iš festivalio kulminacijų - B. Kutavičiaus oratorija „Iš jotvingių akmens“. Atlikėjai turėjo puikią progą atskleisti savo įvairiapusius gebėjimus: ne tik giedoti, bet ir groti archajiškais bei šiuolaikiškais muzikos instrumentais ar jais virtusiais buities daiktais (akmenukais, muzikiniu lanku, kanklėmis, akordeonu, lamzdeliu, skudučiais ir vandens pripildytais alaus buteliais).

 

*  *  *
© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.