Ką reiškia „Pionierius“?

Julija Matulytė
Klaidžiodama po dulkinas Londono gatves, net neieškodama vis randu gimtinės ženklų. Nors ir negalvoju apie Lietuvą nuolat ar bent kasdien, vis dėlto nesąmoningai pastebiu jos apraiškas.


Ant šaligatvio numestas cigarečių pakelis netikėtai apie mirtinas širdies ir plaučių ligas prabyla lietuviškai, autobuse greta sėdinti moteriškaitė į telefono šaukinį staiga atsiliepia skambiu „Klausau?“. Ir tuomet visa tavo esybė pasisuka link to balso, tų raidžių ar panašaus į „Tėvynę“ pastato kampo. Virš kasdienybės sūkurio iškyla visa, kas buvo ir yra ten (ten - tariamas ramiu, kartais ilgesingu balsu), iškyla ne prisiminimais, ne artimųjų veidais ar praeities trupiniais, o pačia kalba, jos ritmika, ir mintys pradeda tekėti gerai žinomu lietuvišku tempu, lietuvišku lyrizmu, ir sakiniai pailgėja, prisisodrina jungtukų, ištiktukų, epitetų. Ir, prisipažinsiu, nesipriešinu tam potyriui, priešingai - sugeriu ir ilgam išsaugau visus pojūčius, kuriuos sukelia atsitiktinės nuorodos į lietuvybę. Ypač tada, kai ji apsireiškia ne gatvėje, o kultūros erdvėse, ir ne buitiniu kontaktu, o sukrečiančiais meno darbais.

 

Tą patyriau prieš mėnesį čia, Londone, Fotografų galerijoje (Photographers' Gallery), ne taip seniai persikėlusioje iš vienos šurmulingos gatvės į dar šurmulingesnę. Kalbėjo Antanas Sutkus. Stovėjo vakarietiškų albumų, katalogų, istorijų, monografijų fone, o prieš jį gulėjo ne menkesnė jo paties retrospektyva. Kalbėjo jis apie Lietuvą, anuos laikus, kalbėjo apie dabartį, Europą, apie fotografiją ir literatūrą, apie Ežerėlį ir Sartrą. O susirinkusieji klausėsi. Kas palinksėdavo ar nusijuokdavo po paties Sutkaus žodžių, kas po vertėjo. Vieniems šneka buvo aiški ir artima, kitiems - suprantama ir įdomi, tačiau visus, manau, traukė atsiversti knygą (dvikalbę), tiesiogiai liudijančią tuos laikus, nutikimus, susitikimus, ką tik trumpai nusakytus autoriaus. Ir ne veltui, nes monografija kupina ne tik ikoniškų Sutkaus darbų, bet ir naujų, tik dabar iš archyvo trauktų fotografijų, pasak fotografo, „prie sovietų laikytų stalčiuje“.

 

Tris šimtus fotografijų lydi knygos sudarytojos Margaritos Matulytės tekstai, dar kartą patvirtinantys Sutkaus kūrybos savitumą, bet taip pat atveriantys naujas įžvalgas ir paneigiantys jau įsišaknijusius nusistatymus. Londono Fotografų galerijos direktorė Brett Rogers džiaugėsi šia didžiule monografija, aprėpiančia visą Vakarų pasauliui žinomo Lietuvos fotografijos maestro kūrybą. Sprendimas parodyti Sutkaus kūrybos išklotinę galbūt ir neatitinka šiuolaikinių fotografijos knygų leidybos tendencijų (dažniau pasirenkama tam tikra tema ir išryškinama viena kūrybos gairių), tačiau retrospektyvos yra bazinės studijos, vertingos ne tik dailėtyrininkams, bet ir kolekcionieriams, galerininkams, ką patvirtino Rogers, pristatydama lietuvių autoriaus albumą. Knygoje publikuojami kūriniai atrakina atmintį arba suteikia raktus į nepatirtų dalykų pažinumą, tuo tarpu tekstai atidengia naujus prasminius vaizdų klodus, priverčia permąstyti fotografo kūrybą.

 

Galbūt šį naują žvilgsnį į tarsi gerai žinomą autorių pastebės ne tik Lietuvos, bet ir Europos specialistai, meno žinovai bei įtrauks Sutkų į kitus kultūrinius kontekstus, o vietoj šabloniškų apibūdinimų („humanistas“, „socialinis fotografas“) prabils apie egzistencinės estetikos kūrėją. Nors sovietmetis jau yra neblogai išnagrinėta istorija, Vakaruose vis dar aktualus sovietų sistemos priespaudos ir pasipriešinimo jai aspektas. Tą akivaizdžiai rodo užsienio kuratorių nuostatos - Antano Sutkaus darbų atrankos motyvacija ir eksponavimas grupinėse parodose. Viena jų - Viktorijos ir Alberto muziejaus atnaujinta fotografijos ekspozicija (atidaryta šių metų gegužės 15 dieną), pristatanti keturiasdešimt ryškiausių pasaulio fotografų darbų iš muziejaus kolekcijos, kurioje yra per 500 000 fotografijų. Visai parodai suteiktas lengvas socialinės rezistencijos motyvas. Tik įžengusio į fotografijos salę lankytojo laukia akistata su gana stipriu politiniu kirčiu - Jeremy Dellerio ir Allano Kane'o bendru darbu „Protesto namai, Kardifas“. Langai, užkalti lentomis su protesto šūkiais apie gyvenimo sąlygas ir valstybinės biurokratijos nežmoniškumą tampa deklaracija ir nuoroda į parodos sampratą. Ekspozicijoje nagrinėjami susitaikymo ir pasipriešinimo, tapatybės ir individualumo klausimai, sprendžiama, kas yra ir kaip atrodo valstybės reprezentacija, kuo kvepia sukurtas ir įteigtas ikoniškumas. Tarp rodomų šiuolaikinių autorių - Tomas Ruffas, Timas Walkeris, Chrisas McCaw. Kitoje ekspozicijos dalyje yra rekonstruota pirmoji, 1858 metais muziejuje surengta fotografijos paroda. Viktorijos epochos maniera (kuo daugiau, tuo geriau) sukabinti Gustave'o Le Gray'aus, Rogerio Fentono ir jų amžininkų darbai, o juos pratęsia Dorothea Lange, Alfredas Stiegletzas, Edwardas Steichenas, Diane Arbus.

 

Rytų Europai ir buvusiam socialistinių šalių blokui atstovauja tik Sutkus (neradau net Boriso Michailovo) su fotografija „Pionierius“. Įdomu, kad itin skvarbus vaiko žvilgsnis interpretuojamas kaip rezistencija, ir totalitarinės sistemos „auka“ kalba už visas priespaudą patyrusias tautas. Šis įvaizdis gerokai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Langdono Clay'aus darbo „Untitled from the series Cars“ (1977), kuris byloja apie Ameriką kaip apie daiktiškumo vergę, kur fetišizuojami automobiliai, liudijantys žmogaus statusą visuomenėje. Ką kita sako unifikuojanti pionieriaus uniforma ir raudonas kaklaraištis. Beje, knygoje perskaičiau, kad savo laiku ir Maskvoje bandyta suprasti, ką reiškia „Pionierius“, ir gan įtariai žiūrėta į šį Sutkaus kūrinį.

 

Akivaizdu, kad Antanas Sutkus jau yra įtrauktas į didžiąją istoriją. Tą patvirtina dar vienas faktas – pernai vasarą „Tate Modern“ vykusioje parodoje „Street and Studio“ jis rodytas kartu su Lewisu Hine'u, Henri Cartier-Bressonu, Robertu Doisneau, Wolfgangu Tillmansu. Abiejose minėtose parodose, surengtose skirtingų kuratorių bei institucijų, Sutkaus kūryba pristatoma panašiai - tam tikrame politizuotame kontekste: „Tate“ salėse lietuviška „Vienatvės melodija“ eksponuota greta aiškiu pasipriešinimu tvoskiančio Pieterio Hugo darbo „Abdullahi Mohammed with Mainasara“ (Lagos, Nigeria, 2007). Deja, o gal ir laimė, peršasi ir kitas kontekstas - tam tikra egzotika, noras pažinti buvusias uždaras šalis, jų kolonizuotą kultūrą.

 

Lietuvos auditorija, geriau žinanti Sutkaus kūrybą ir jo aplinką, vienaip perskaito užkoduotas istorines, socialines ar humanistines prasmes, kitaip suvokimo kryptys brėžiamos Londone. Tuo tarpu mes, žvelgdami į Vakarų menininkų sukurtus darbus, taip pat aptinkame savas realijas ir subjektyvų santykį su jomis. Galbūt „Tate Modern“ ekspozicijoje petys į petį stovėję su vienu iš Nigerijos atklydėlių ir žiūrėję į kulniuojantį Sutkaus žmogelį, galvojom apie panašius dalykus, Vakarų civilizacijos atrakcijas: jo tautą rodo kaip nykų laukinių kraštą, o mano šalies gatvėse groja neūžaugos valkatos. Tebūnie taip. Juk svarbiau yra tai, kad po pirmo lietuvio fotografo monografijos pristatymo Londone visos jo atvežtos knygos pasklido po londoniečių namus, yra vartomos, tyrinėjamos, o jų puslapiuose aptikti herojai (tiek bevardžiai praeiviai, tiek lietuvių kultūros elitas) pasako kur kas daugiau.

 

*  *  *

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.