Žinoma, labiau tikėtina, kad ypatingų akimirkų atsiranda, kai yra gausi pasiūla ir platus festivalio renginių spektras. Tačiau šiųmetis festivalis, tiksliau, vienas jo koncertų, pranoko visus lūkesčius ir išankstinius minčių sudėliojimus, maža to - tą šeštadienio vakarą pavadinčiau vienu įsimintiniausių koncertiniame sezone. Iš tiesų, pristatydami šių metų programą organizatoriai bene labiausiai akcentavo festivalio „žvaigždiškuosius“ (gerąja prasme) pirmąjį ir paskutinįjį koncertus - Londono simfoninio orkestro ir solistės Violetos Urmanos pasirodymus. Bet gegužės 23 d. koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kai kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Juozo Domarko, scenoje pasirodė JAV gyvenantis gruzinų kilmės pianistas Aleksandras Toradzė, dabar, praėjus kuriam laikui ir jau gebant apžvelgti visą 2009-ųjų festivalį, tviska dar ryškiau.
Būtent A. Toradzės asmenybė savo interpretaciniu braižu tapo tarsi transcendentine ašimi, apie kurią iki šiol sukasi visi to vakaro potyriai. Tie potyriai buvo susiję su A. Toradzės atliktu S. Prokofjevo Antruoju fortepijoniniu koncertu, prie kurio sustojant ilgiau pirma reikėtų paminėti kitas tą vakarą skambėjusias partitūras - O. Balakausko ir A. Skriabino kompozicijas, kadangi viename koncerte tarsi atsiskyrė du - orkestro ir solisto - pasauliai. Mat pastarosios simfoninės partitūros, griežiamos salės šeimininkų, nuskambėjo gana santūriai, netgi formaliai. Pradžios akordo - O. Balakausko simfoninės poemos „Tetra“, sukurtos LNF užsakymu prieš porą metų kompozitoriaus jubiliejui, klausiausi pirmą kartą, bet ją išgirdus kilo klausimas, kaip „Tetra“ skambėjo anksčiau. Nes vertinant gegužės 23-iosios vakaro variantą ir įsiskaičius į kūrinio anotaciją, sunku buvo atskirti, ar tai pati kompozicija savo konstruktyvumu skleidžia rūstų grožį ir šaltą racionalumą (nors galima buvo numanyti, kad už griežtos konstrukcijos plevena kontrapunktų vingiai), ar būtent orkestro atlikimas ją padarė tokią.
O. Balakausko muzikai toks asketiškas interpretacinis apdaras lyg ir dera, bet jokiu būdu to paties nepasakysi apie rafinuotą, pobalsių kupiną A. Skriabino trečiąją simfoniją „Dieviškoji poema“. Patsai kompozitorius yra prasitaręs, kad kurdamas šią simfoniją jis jautėsi tarytum žengtų į nepažįstamas erdves: „Pirmąkart patyriau ekstazę ir sklendimą, dusimą iš džiaugsmo!“ Tai buvo jo filosofinių ieškojimų išdava. „Dieviškajai poemai“ būdingas nuolatinis skrydis, jos muzika blykčioja „skriabiniškais“ garsų spinduliais, tapusiais rusų menininko vizitine kortele. LNSO griežiamą trijų dalių kompoziciją būtų galima apibūdinti kaip nedalomą ir nepertraukiamą tutti, kurio visumoje paskendo A. Skriabino taip nugludintos detalės, atskirų instrumentų linijos, suteikiančios simfonijos reljefui grakštumo ir įvairovės, o nuolatos sugrįžtanti pagrindinio herojaus tema prarado visą kūrinį elektrizuojančio motto funkciją.
Ir štai tokiame kiek formaliame koncerto kontekste atsivėrė nepaprastai įdomus pusvalandis - itin psichologizuota ir gili S. Prokofjevo kompozicijos interpretacija, kuri tarsi tinklas apraizgė jau pirmaisiais garsais ir hipnotizavo iki paskutinių akordų. Kūrinys po premjeros 1913 m. sulaukė itin aštrios kritikos („Su tokia futuristiška muzika tik į pragarą!“, „Net katės ant stogo gražiau kniaukia!“ ir pan.), nes būdamas dar tik studentas S. Prokofjevas visuomenei pateikė tikrą akibrokštą - šaižių sąskambių prisodrintą modernią kompoziciją, šiandien laikomą tikru šedevru. Ilgainiui Antrasis koncertas pripažintas bene giliamintiškiausia rusų kompozitoriaus partitūrair... kone neįveikiama pianistams dėl techninio komplikuotumo. Tuo tarpu A. Toradzė - tai menininkas, kurio įgarsinti S. Prokofjevo fortepijoniniai koncertai laikomi iki šiol nepranoktais įrašais. Galimybė gyvai išgirsti šį pianistą tapo neįkainojamu Vilniaus festivalio puslapiu, nes tapti liudininku, kaip S. Prokofjevo Antrasis koncertas prabyla A. Toradzės rankose ir muzikos garsuose susilieja dviejų ypatingų asmenybių ekspresija - unikali ir turbūt nepakartojama patirtis. Klausantis A. Toradzės, neapleido įspūdis, tarytum kūrinį skambintų patsai kompozitorius, nes atlikėjas pasinėrė į prokofjevišką stichiją, kuri tarsi tapo organiška jo paties dalis. Tai net nebuvo kūrinio atlikimas ar jo interpretacija. Drįsčiau sakyti, kad girdėjome virš kasdienio asmeniškumo pakylėto muzikos absoliuto apraišką, kad garsais liejosi pati gyvenimo tėkmė - tai ir šiurpulinga pirmos dalies kadencija fortepijonui solo, ir mistiški perpetuum mobile šuorai, ir groteskiškas Intermezzo ar transcendentinis finalas.
Publika, įmagnetinta A. Toradzės interpretacinio seanso, išprašė biso. Bet, tiesą sakant, šis spontaniškai gimęs diptikas (A. Scarlatti Sonata d-moll ir G. Kancheli „Tango“), atliktas taip pat įtraukiančiai ir originaliai, buvo nereikalingas, nes vėlei sugrąžino į apčiuopiamą realybę, nuo kurios trumpam buvome atitrūkę, susidūrę akis į akį su S. Prokofjevo monolitu. Viena aišku - tokio menininko, kaip pianistas A. Toradzė, apsilankymas tapo išskirtiniu įvykiu visko pilnoje Lietuvos XXI a. muzikinio gyvenimo panoramoje.
* * *