Štai, pramokęs vos tris akordus, tarpuvartės bernelis vaizduoja muzikantą, būtinai laikydamas rankose gitarą. Iškylautojai, susėdę aplink laužą, džiaugsmingais balsais „bliauna“ jaunystėje pamėgtas daineles, akompanuodami gitaromis, o intelektualas, po darbų kuriantis eiles ir muziką (vadinamą dainuojamąją poeziją), irgi negali apsieiti be gitaros. Yra dar toks stebuklingas žodis flamenko, tiesa, niekas tiksliai nežino, „su kuo tai valgoma“, bet žino, kad labai madinga, o visokio plauko apsišaukėliams tai puiki terpė, nes po šio magiško žodžio priedanga gali groti, ką tiktai nori ir kaip nori. Tačiau yra ir kita gitaros gyvenimo pusė - profesionalioji. Lietuvoje taip pat yra puikių muzikantų. Na, o kartais atvažiuoja vienas kitas užsienietis mūsų palinksminti.
Vilniaus festivalis šiemet pristatė „Karališkąją gitaros šeimą“ - „Los Romeros“. Muzikantų šeimos ir dinastijos jau niekam ne naujiena, o ši dar ir gerokai išreklamuota ir žinoma visame pasaulyje. Kad ir tokia frazė, kurią kadaise parašė nežinomas kritikas: „Mokslininkai žino, kaip klonuoti avį; Romero žino, kaip klonuoti gitaros virtuozus.“ Niekaip negaliu su šia fraze sutikti. Pirmiausia, šie muzikantai visai nėra klonai nei gerąja, nei blogąja prasme. Visi jie - skirtingų muzikinių išsilavinimų, skirtingų techninių galimybių, skirtingo meninio mąstymo, o antra - jie visi labai individualūs kūrėjai. Taigi niekaip negali būti klonuoti. Tai vienos šeimos trijų kartų ansamblis, kurį prieš 50 metų su trimis savo sūnumis įkūrė šeimos galva, puikus muzikantas Celedonio Romero. Šiuo metu kvartete groja broliai Celinas ir Pepe Romero bei jaunoji karta Celino ir Lito, pusbroliai. Šiuo metu labiausiai išgarsėjęs, daugiausiai solinių albumų įrašęs šios šeimos atstovas yra Pepė Romero, kuris, beje, ir man labiausiai įsiminė koncerte. Ypač gražiai suskambėjo jo atliekama Francisko Tarregos pjesė „Prisiminimai apie Alhambrą“.
Vilniuje „Los Romeros“ atliko jubiliejinę kvarteto penkiasdešimtmečio programą, kurioje atsispindėjo visuomet ansamblio repertuare esanti muzika. Tai ir XIX-XX a. ispanų autorių kūryba, ir pačių Romero kompozicijos bei liaudies melodijų aranžuotės gitarai, ir vokiečių barokas, neaplenkiant J.S. Bacho, ir H. Villa-Loboso kūriniai. Beje, labai savotiška J.S. Bacho choralo versija - itin statiška ir gan kvadratinė, tačiau kažkuo ji patraukė. Kad ir kaip būtų keista, kiekvieno muzikanto atskirai buvo maloniau ir įdomiau klausytis, nei viso kvarteto. Kai kurios aranžuotės buvo dirbtinokos, nepaslankios ir nelabai išradingos, o solo atlikti kūriniai iš tikrųjų pasirodė išradingesni, labiau paieškoti ir pajausti. Atskirai jie tikrai geri muzikantai, bet drauge jų muzikavimas nebuvo tobulas. Gal tik šį kartą?
Beveik visuose nedideliuose ansambliuose skirtingas muzikantų amžius turi ir privalumų, ir trūkumų. Žinoma, kai susilieja jaunystė ir patirtis, reikėtų tikėtis gerų rezultatų - sulėtėjusią reakciją papildo jaunatviškas entuziazmas, technika, bet šeimyniniuose kolektyvuose nejučia prasiveržia patriarchato ir vyresnumo linija, o kartais gali išlįsti edukacijos netolygumai. Labai švelniai užsiminsiu, kad visa tai kartais išryškėdavo ir šiam kolektyvui muzikuojant. Kad ir gan dažnai pasitaikantys „nešvarumai“ ar teksto klaidelės tai vieno, tai kito muzikanto pirštuose, kas nėra pageidautina tokiam tituluotam kolektyvui.
Vis dėlto solidžią reputaciją turintis „Los Romeros“ ansamblis įkvėpė daugelį kompozitorių (Joaquînas Rodrigo, Federicas Moreno Torroba, Francisco de Madina, Lorenzo Paloma) parašyti jiems muzikos, kvartetas koncertuoja su prestižiniais JAV simfoniniais orkestrais ir dalyvauja populiariose pramoginėse JAV televizijos laidose. Ansamblis kviečiamas į žinomiausias pasaulio koncertų sales. Žavi tai, kad jau senokai į JAV emigravusi muzikantų šeima aktyviai propaguoja savo gimtinės muziką, bet tikrai gaila, kad koncerto programoje neužteko vietos amerikiečių kompozitoriams - o juk šiuo metu kolektyvas dirba ir gyvena Amerikoje ir ši šalis juos labai šlovina. Ir apskritai, programa tikrai galėjo būti įvairiapusiškesnė, bent jau jubiliejiniam koncertui - juk pasaulyje parašyta tiek daug muzikos gitarai.
Po koncerto pasijutau taip, lyg būčiau išėjęs iš didžiulės puotos, kurioje kažko neparagavau. Kaip sako liaudies išmintis - per barzdą varvėjo, burnoje neturėjau. Gera muzika, geri atlikėjai, o... matyt prasta diena buvo, o gal per daug tikėjausi, reklamų prisiskaitęs.
Baigdamas noriu pasidžiaugti, kad mes turime „Baltijos gitarų kvartetą“, kuris nors nėra tiek išreklamuotas, išgarsintas ir išgirtas kaip „Karališkoji šeima“ (kaltas lietuviškas kuklumas ir kiti lietuviški bruožai), bet groja, man rodos, ne blogiau. Teatleidžia man gitaros muzikos žinovai.
* * *