Chaoso laikų dainius

Kora Ročkienė
Haruki Murakami (g. 1949) - vienas populiariausių pasaulyje rašytojų postmodernistų. Lietuvoje jo knygos taip pat tarp pačių skaitomiausių. Matyt, vasarą rašytojo gerbėjų dar padaugės, juolab kad birželio pradžioje pasirodė naujas kūrinys. Gerbėjai jo laukė penkerius metus.

Gimęs japonų literatūros dėstytojų šeimoje, Murakami anksti pradėjo domėtis Vakarų kultūra. Baigęs klasikinės dramos ir literatūros studijas Vaseda universitete, Murakami su žmona šešerius metus buvo džiazo kavinės Tokijuje savininkai. Murakami yra didelis muzikos gerbėjas ir milžiniškos plokštelių kolekcijos savininkas. Ne vienos jo knygos pavadinimą pasufleravo mėgstamos dainos. 1978 m. beisbolo mače jis patyrė „nušvitimą“ ir pajuto rašytojo pašaukimą. Po kelių mėnesių buvo išspausdintas pirmasis Murakami romanas „Išgirsk vėjo dainą“ („Hear the Wind Sing“, 1979). Tačiau pasaulinį pripažinimą bei jaunosios japonų kartos meilę rašytojui atnešė 1987 m. parašytas romanas „Norvegų giria“. Murakami laisvai jungia tikrovę ir fantaziją, įpindamas į jas mėgstamus žiurkės, paukščio, katės motyvus, jo knygų herojai kovoja su vienatve ir susvetimėjimu. Pateikiame sutrumpintą rašytojo interviu, balandį išspausdintą ispanų „El Pais“.

 

Kuo labiausiai didžiuojatės: Tokijuje turėtu baru, puikiais maratono rezultatais, septynių tūkstančių vinilo plokštelių kolekcija, Scotto Fitzgeraldo vertimais ar parašytomis knygomis?

 

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad turiu tiek daug skaitytojų visame pasaulyje. Rašau jau per 30 metų, bet pirmą dešimtmetį mažai kas skaitė mano knygas. Kūriau nedidelei pažįstamų ir nepažįstamų grupelei. Nežinau kodėl, bet laikui bėgant skaitytojų ėmė daugėti.

 

Kol tapote pasauliniu fenomenu?

 

Pasaulinė šlovė nebuvo mano tikslas. Pirmiausia rašau sau, savo malonumui. Rašymas padaro mane laimingą.

 

Tokį laimingą, kad dabar nerastume šalies, kur nebūtų skaitomos Jūsų knygos...

 

Kai kuriu kokią nors istoriją, nesvarstau, ar ji patiks japonų ar kinų skaitytojui. Rašydamas tiesiog gerai leidžiu laiką. Visi tie pasakojimai atsiranda labai natūraliai, net sunku būtų paaiškinti, kaip tai vyksta. Gal būtent tai ir padaro juos universalius. Tačiau svarbiausia išlaikyti autentiškumą.

 

Ar gilindamasis į save Jūs kalbate apie tai, kas dabar pasaulyje žadina didžiausią nerimą?

 

Nežinau. Kalbu apie save, nes save pažįstu. Kiekvienoje knygoje vis giliau panyru į savo psichiką. Kad geriau pažinčiau save, leidžiuosi vis giliau ir giliau į šulinio dugną. Taip pat mėgstu griauti sienas, jas nugalėti. Pažvelgti kitapus. O paskui grįžtu. Tai - romanų rašymo pagrindas. Ieškoti savo tamsiųjų pusių, to, ko apie save nežinau. Jei kas nors sugeba peržengti tas ribas, jis gali sudominti Afrikos arba Azijos gyventojus. Bet tai reikalauja drąsos. Būtina nugalėti sieną, ribą, priešais kurią jautiesi vienišas ir beginklis. Kai atsidursi anoje pusėje, gali būti kitas žmogus. Laisvesnis. Stengiuosi, kad mano romanuose nepristigtų tokios patirties.

 

Tai todėl Jums taip patiko serialas „Dingę“? Taip patiko, kad nusipirkote namą saloje, kur filmuojamas šis serialas?

 

Taip, bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl man patinka tas filmas...

 

O kuo tas serialas skiriasi nuo kitų?

 

Personažus gaubia paslapties migla, ji nyksta labai pamažu. Tai - misterijos ir siurrealizmo mišinys. Tačiau labiausiai mane žavi netikėti siužeto posūkiai. Man tai patinka ir mano paties romanuose. Nenoriu žinoti, kas bus paskui. Šiuo požiūriu serialo pavadinimas man atrodo labai vykęs.

 

Jūs manote, kad personažai yra dingę žmonės, kurie pamilo savo likimą?

 

Kad ir taip. Nors yra daug žmonių, kurie bando nugalėti prieš juos iškylančias sienas ir likti anoje pusėje. Kiti grįžta ten, iš kur atėjo. Toks pabėgimas kartais būna į naudą. Esu optimistas. Ne vienas serialo personažas, man regis, irgi yra optimizmas ir turi panašų permainų troškimą.

 

Todėl Jūs nemėgstate Yukio Mishimos kūrybos? Nes ji nepakankamai optimistiška?

 

Man nepatinka jo rašymo stilius... Daugelio jo knygų nesugebėjau perskaityti iki pabaigos.

Ar kartais ta gili antipatija Mishimai nesukėlė konflikto tarp Jūsų ir japonų literatūros pasaulio?

Japonų literatai manęs nemėgsta, nes esu labai nutolęs nuo jų įsivaizdavimo, koks turi būti rašytojas. Pasak jų, viskas, kas yra parašoma, turi tarnauti aukštesniam tikslui - japonų kalbos grožiui. Aš naudojuosi kalba kaip priemone. Todėl tapau japonų kritikų ir rašytojų antipatijos objektu. Aš ieškau originalumo, jie tą originalumą supranta kitaip. Nepriklausau jokiai kūrėjų grupei, Japonijoje tai reta. Todėl prieš kelerius metus išvažiavau.

 

Buvote įtūžęs, nes nesulaukėte kolegų pripažinimo?

 

Nebuvau įtūžęs. Paprasčiausiai savo šalyje jaučiausi užsienietis.

 

Tačiau dabar esate laikomas tikru japonu. Kas yra japoniškumas?

 

Man atrodo, kad mes, japonai,ieškome naujos tapatybės. Po Antrojo pasaulinio karo tapome turtingi ir iki 1995 m. gyvenome labai gerai. Tačiau vėliau atėjo gili krizė. Viskas sugriuvo. Panašaus žlugimo nepatyrėme per 40 pokario metų. Manėme, kad turtai garantuos mums laimę ir pasitenkinimą. Buvome turtingi, bet nebuvome laimingi. Dabar savęs klausiame: „Ką turime daryti?“ „Kaip pasiekti laimę?“ Vis dar nerandame atsakymo.

 

Tai, kas atsitiko Japonijoje 10-ojo dešimtmečio viduryje, buvo dabartinės pasaulinės krizės pradžia. Gal galėtumėt patarti mūsų politikams?

 

Nemanau. Apie krizę žinau tik tiek, kad paslaptingu būdu ji suteikia man daugiau skaitytojų. Po 1995 m. žlugimo Japonijoje smarkiai padaugėjo mano skaitytojų. Po Rugsėjo 11-osios panašiai atsitiko ir JAV. Tą pačią tendenciją matau Rusijoje ir Vokietijoje. Chaosas priverčia žmones vertinti mano darbą. Mano romanus geriau skaityti krizės laikais.

 

O gal sudėtingais laikais skaitytojai ieško akivaizdesnės, aiškesnės struktūros romanų, primenančių muzikinius kūrinius? Iš ko daugiau semiatės - iš perskaitytų knygų ar iš išklausytų plokštelių?

 

Kai Tokijuje turėjau džiazo klubą, klausiausi muzikos nuo ryto iki vakaro. Muzika tekėjo mano gyslomis tarsi kraujas. Rašau romanus taip, lyg gročiau instrumentu. Vaikystėje šiek tiek mokiausi groti pianinu. Dabar tas žinias panaudoju rašydamas.

 

Kas jungia muziką ir literatūrą?

 

Pasakojant svarbiausia ritmas. Skiriu jam daug dėmesio. Kai rašau, būna, kad koks nors vaizdas patraukia dėmesį. Leidžiu jam laisvai vystytis, įgyti tempą, vėliau atsiduodu jam visiškai tarsi džiazo improvizacijai, kuri, regis, neturi pabaigos.

 

Tie vaizdai jus dažniausiai užpuola ketvirtą ryto?

 

Taip, man būtina absoliuti tyla, kad galėčiau rašyti. Niekas negali blaškyti, turiu girdėti save, savo žodžius ir nieko daugiau.

 

Vėliau, aštuntą, einate bėgioti. Ar tada taip pat dirbate? Ar galvojate apie knygos siužetą?

 

Stengiuosi apvalyti protą, nors kartais bėgiojant į galvą ir ateina sumanymų. Tačiau man patinka galvoti tik apie bėgimą, žiūrėti į peizažus, jausti vėjo dvelksmą. Pradėjau bėgioti prieš trisdešimt metų, beveik tuo pat metu, kai pradėjau rašyti. Nubėgau jau daug kilometrų.... Su bėgimu susijusius įspūdžius užrašinėjau septynerius metus ir nepastebėjau, kaip iš to gimė knyga. Bet juk esu ilgų distancijų bėgikas.

 

Todėl Jūsų knygos tokios storos...

 

Kai jau pradedu rašyti, būna sunku baigti. Kad būtum rašytojas, turi pasitikėti savimi. Ilgų distancijų bėgimas suteikia pasitikėjimo, kad pavyks baigti tai, ką pradėjau. Buvau paprastas tipas, kuris staiga pradėjo kasdien rašyti. Paprasčiausiai rašyti. Iš uolaus skaitytojo staiga tapau istorijų pasakotoju.

 

Kodėl vengiate žiniasklaidos?

 

Japonijoje apskritai nesirodau žiniasklaidoje. Nei radijuje, nei televizijoje, niekur...

 

Ar tai nėra kerštas už dviprasmiškus - kupinus ir meilės, ir neapykantos - ryšius su tėvyne?

 

Bet juk aš neprivalau bendrauti su japonų žiniasklaida.

 

Tačiau ne Japonijoje Jums tenka bendrauti su žurnalistais.

 

Toli nuo tėvynės jaučiuosi įpareigotas, atsakingas už savo šalį. Pagaliau juk ne tiek daug japonų rašytojų pasaulyje žinomi. Kiekvienai kultūrai reikia savo ambasadorių ir man atrodo, kad esu vienas jų. Bet ne Japonijoje.

 

Ar Jus galima pavadinti populiariu rašytoju?

 

Nemanau. Kuo esu vyresnis, tuo labiau tolstu nuo populiariosios kultūros pasaulio. Ji vis mažiau mane domina.

 

Tačiau romane „Sutemus“ („After Dark“, 2004) naudojate daug masinės kultūros simbolių.

 

Taip, nes tai pasakojimas apie jaunus mieste pasiklydusius žmones. Romane tokie simboliai buvo būtini. Jie supa didžiųjų miestų gyventojus. Žmonės valgo „Dunkin“ spurgas, rengiasi „Armani“ drabužiais, sunku to nepastebėti.

 

Jūsų knygos įkvėpė ir kino režisierius. Kokios ekranizacijos patiko labiausiai?

 

Buvau sužavėtas Gonzaleso Inarritu „Babeliu“. Todėl, kad jis buvo nenuspėjamas. Visą laiką stebino. Rinko Kikuchi, kuri vaidino japoniškoje „Babelio“ dalyje ir kuri nusifilmavo Isabel Coixet „Tokijo garsų žemėlapyje“, vaidina ir pagrindinį vaidmenį „Norvegų girios“ ekranizacijoje. Įdomiai sutapo, tiesa?

Man patiko ir Trano Anho Hungo ekranizuota „Norvegų giria“.

 

Ar Jums malonu, kai „Norvegų giria“ lyginama su „Rugiuose prie bedugnės“?

 

Nemanau, kad tie romanai panašūs. Nors gerai neprisimenu nei vieno, nei kito. Negrįžtu prie savo romanų po to, kai jie atsiduria knygynuose.

 

Bet juk Jums rūpi skaitytojų nuomonė?

 

Gaunu iš jų daugybę laiškų, į kuriuos nesugebu atsakyti. Pirmiausia todėl, kad pamirštu, apie ką rašiau. Antra, nes nežinau, kaip į juos reaguoti. Tai, ką matau pats, visai neturi atitikti to, ką mano knygose mato kiti. Kai kas jose atsiranda spontaniškai, atsitiktinai. Kiekvienas skaitytojas turi teisę kurti savo istoriją. Todėl ir neturiu atsakymų į skaitytojų klausimus. Nei teisės aiškinti jiems, kad jų interpretacija klaidinga. Galime apie tai diskutuoti, bet aš neturiu jokių privilegijų atverti jiems kokią nors tiesą. Mūsų santykiai - giliai demokratiški.

 

Pasikalbėkime apie naujausią Jūsų knygą, kurią ką tik atidavėte leidėjui. Sako, kad tai ilgiausias Jūsų romanas.

 

Tikrai, jis labai ilgas.

 

Ar praskleisite paslaptį?

 

Na, jis apie... Na, nežinau. Labai keista.

 

Jos herojai įdomūs, jie vienišiai?

 

Vaikinas ir mergina.

 

Kas dar?

 

Jie įsimyli vienas kitą. O vėliau atsitinka kažkas tokio, kad jie atsiduria tamsiojoje mėnulio pusėje.

 

Kartu su „Pink Floyd“ plokštele, kuri vadinasi taip pat?

 

Ne, ne. Nieko panašaus. Bet tai labai keista istorija. Didžiuojuosi, kad ją parašiau. Man labai patinka mano personažai, juk galų gale jie yra svarbiausi. Mėgstu būti kartu su jais.

 

Kaip Jums pavyksta taip gerai perteikti moters psichiką?

 

Carlas Jungas tvirtino, kad kiekvienas mūsų turi moterišką ir vyrišką puses. Kai kuriu moters personažą, remiuosi savo moteriškumu. Tikrame gyvenime esu vyras ir toks jaučiuosi, bet kai rašau apie moteris, labai stengiuosi pažvelgti į pasaulį jų akimis.

 

Ar tik nebandote manęs apmauti? Skaičiau apie jūsų teoriją, esą rašytojas - tai gerbiamas melagis.

 

Nes taip ir yra. Tačiau kai darbo esmė yra melo rašymas, reikia geriau už kitus skirti tiesą nuo melo.

Tai skamba kaip kinų priežodis...

 

...tai aš tą priežodį sukūriau. Tačiau tiesa ta, kad pasakoju melagystes, paspalvinu tikrovę, fantazuoju ir teikiu pramogą. Gal tikrovės perdirbinėjimas ir yra mano prigimtis? Fikcija yra viena didi melagystė, to niekad negalima pamiršti. Kai rašau, privalau meluoti. Statau tiesos sieną iš melo plytų.

 

Parengė Kora Ročkienė

 

*  *  *

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.