Organizacinis komitetas jubiliejinio festivalio programą sudarė iš spektaklių, pastatytų teatruose, kurie per dešimtmetį tapo festivalio laureatais. Pernai šiame festivalyje sėkmingai pasirodė Rimo Tumino režisuotas „Madagaskaras", pelnęs „Didžiosios scenos geriausio spektaklio" prizą ir piniginę premiją, o aktoriai Gintarė Latvėnaitė ir Ramūnas Cicėnas buvo apdovanoti festivalio diplomais.
Šiemet organizatoriai nusprendė daugiausia dėmesio skirti teatro pedagogikai, todėl į festivalį buvo pakviesti garsūs pedagogai, dėstantys Rusijos ir kitų šalių aukštosiose teatro mokyklose, Alainas Maratratas (Prancūzija), Jurijus Alschitzas (Vokietija), Venjaminas Filštinskis (Rusija), Vasilisas Laggosas (Graikija). Jie Peterburgo jaunojo žiūrovo teatro aktoriams bei festivalio svečiams vedė atviras meistriškumo pamokas. Festivalio uždarymo dieną vyko konferencija, skirta teatrinės pedagogikos klausimams.
Dešimtajame „Radugos" festivalyje parodyti Andrejaus Platonovo „Karvė" (rež. Dmitrijus Krylovas, Maskva), Ksenijos Dragunskajos „Mano legionierius" (rež. Aleksandras Michailovičius, Oriolas), „Klounai" (rež. Galina Pjanova, Alma Ata), Maksimo Isajevo „Sodininkai" (rež. Andrejus Mogučij, Sankt Peterburgas), Nikolajaus Gogolio „Portretas" (rež. Aleksejus Borodinas, Maskva), Fiodoro Dostojevskio „Jaunuolis" (rež. Slava Tyščiuk, Sankt Peterburgas), „Senobinė meilė" pagal N. Gogolio apsakymą ir Nikolajaus Koliados pjesę (rež. Aleksejus Kriklivas, Novosibirskas). Į festivalio programą buvo įtrauktas ir Rusijoje garsaus režisieriaus Kamos Ginko, gimusio ir užaugusio Lietuvoje, spektaklis „Puškinas. Dvikova. Mirtis", pastatytas Maskvos jaunojo žiūrovo teatre.
Festivalį sėkmingai užbaigė Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, pristatęs Antono Čechovo „Žuvėdrą". Vaidindami jaunieji teatro aktoriai jautė ypač didelę atsakomybę - Sankt Peterburge Rimo Tumino pavardė gerai žinoma, o „Žuvėdra" - viena iš dažniausiai statomų pjesių. Spektaklį žiūrovai sutiko labai šiltai, įdomią veikalo interpretaciją, ryškius aktorių darbus pastebėjo ir teatro kritikai. Aktoriams „Žuvėdrą" pirmą kartą teko vaidinti didelėje, erdvioje scenoje su gera akustika.
Josifui Baliukevič, Daumantui Ciuniui, Tadui Gryn, Tomui Kliukui, Martynui Nedzinskui, Indrei Patkauskaitei, Miglei Polikevičiūtei, Tomui Rinkūnui, Tomui Stirnai, Agnei Šataitei, Tomai Vaškevičiūtei tai tapo įdomia patirtimi ir talento išbandymu.
Apie Vilniaus Mažojo teatro spektaklį nuomonėmis pasidalijo Sankt Peterburgo teatrologai.
Teatrologė Ala Komkova: „Spektaklis aiškus, ritmiškas, švarus - be melodramatiškumo. Aktoriai puikiai bendrauja. Tokios jaunos Ninos Zarečnajos, mano manymu, dar nebuvo."
Teatro istorikė Svetlana Cimbalova: „Kad spektaklyje vienas už kitą geriau pasirodo ir režisierius, ir aktoriai, galėjome įsitikinti žiūrėdami Vilniaus mažojo teatro „Žuvėdrą". Seniai neteko matyti tokios režisieriaus ir aktorių dermės. Daugiabalsė „Žuvėdra" atlikta unisonu. Tai unikalus atvejis. Mes įpratę kalbėti apie rusų psichologinį teatrą, apie rusų psichologizmą, bet to psichologizmo pas mus seniai nebeliko. „Žuvėdra" - psichologinis teatras, kokį aš suprantu: aktoriai pasakoja apie tai, kaip gyvena žmogus, ir to galima klausytis be vertimo. Žiūrėjau „Žuvėdrą", ir prieš akis prabėgo trisdešimt lietuvių teatro metų."
Teatro teoretikas Jurijus Barbojus: „Ir tai vadinasi „psichologinis teatras"? Čia visai kas kita. Tuminą prisimenu nuo „Vyšnių sodo" laikų. Vėliau buvo „Maskaradas", kiti spektakliai... Visuose juose - lyg mejerholdiška tąsa, kur sąlygiškoje erdvėje mažais žingsneliais juda grupė veikėjų... Tumino braižas buvo vadintas visaip - postmodernistiniu ir kitaip, tačiau, mano nuomone, tai nuostabi simbolizmo tradicija, kuri Lietuvos teatre labai įsišaknijusi. Mano galva, su ja susiję visi geri lietuvių režisieriai. Rimas Tuminas „išgirdo", kad Čechovo „Žuvėdra" - tai komedija, ir atskleidė komedines aplinkybes. Šio spektaklio net negali lyginti su mūsų „Žuvėdromis", kur visi verkia. Čia tai, kas juokinga, yra juokinga, ir Tuminas tai pabrėžia. Čia, Peterburge, ypatingą aktorių energiją jautė visi. Kita vertus, Tumino „Žuvėdroje" būtent forma išprovokuoja tą energiją.
Apie ką ši pjesė? Apie tai visada klausiama, nors šis klausimas lyg ir pasenęs, tuo labiau, kad kažkas įžūliai yra pasakęs: „Apie viską. Apie gyvenimą." Mano galva, taip nebūna. Panašu, kad pjesė - apie pasaulio sielą, apie materiją ir dvasią (apie tai kalba Nina). Spektaklyje tarytum šito nėra, bet ta „pasaulinė siela" yra. Čia tarytum nėra materijos susidūrimo su siela, bet tai, kad yra kažkas daugiau - akivaizdu. „Bjauri" Nemirovičiaus Dančenkos frazė: „Geresnio gyvenimo ilgesys." Arba, kaip sako Sorinas: „Tarytum norėjo, bet niekam nepavyko". Ir šitai Mažojo teatro spektaklyje išlaikoma.
Man ypač įstrigo paskutinė spektaklio mizanscena - ji tiesiog nuostabi, tai, ką turėjo minty Čechovas. Visi susėda į vieną eilę ir ima sakyti įvairias veikėjų replikas - absurdiškai, kontrapunktiškai: „Trys, devyniasdešimt... kaip mane Charkove priėmė Konstantinas Gavrilovičius..." Ši scena išspręsta absoliučiai teisingai. Tiesiog idealus variantas. Šioje scenoje išryškėjo visa spektaklio prasmė. Tai, kad Nina taip pat sėdi, kad nėra atskiros Treplevo ir Ninos scenos (ji yra visame kame) - labai turininga. Tuminas tarytum statė spektaklį „apie save", o kartu ir Čechovą išgirdo. Tuminas kalbasi su Čechovu kaip lygiavertis pašnekovas, todėl tai gyvas spektaklis. Jame ir skaudu, ir liūdna, ir linksma.
Režisierius supranta, kas yra kontrapunktas. Ypatinga kūrinio faktūra - ant vieno sluoksnio dedamas kitas... Tarytum impresionistė tapyba. Tačiau yra scenų, kurios visą šią formą laiko arba apie ją primena."
* * *