Tegu ir nesutraukęs perpildytos Filharmonijos salės gegužės 18 d. Vilniaus festivalio koncertas tapo įvairiapusiškai svarbiu sostinės muzikos sezono įvykiu. Juo prisiminta lordo Yehudi Menuhino asmenybė, abipusės pagarbos sutaurinta šio garbaus Maestro ir mūsų muzikinės bendruomenės bičiulystė, įprasminta drauge su Kauno valstybiniu choru bei Lietuvos kameriniu orkestru daugybėje pasaulio kraštų atlikta G.F. Händelio oratorija „Mesijas", prisiminti ir tie keli Y. Menuhino Vilniuje diriguoti koncertai, jų liudininkų atmintyje meninės patirties karščio nepraradę ligi šiol. Koncertui, žinoma, pasirinkta ne kas kita, o G.F. Händelio „Mesijas", tačiau šis, sakytume, logiškas dėsningumas koncertui kaip tik ir suteikė taurios bei išimtinės muzikinės šventės bruožų. Juk oratorijos, kiti bažnytiniai žanrai pastarųjų dviejų dešimtmečių tėkmėje taip ir netapo mūsų muzikinių sezonų savastimi, kaip netapo ir tam tikrų kolektyvų interpretacinį braižą bei aukštą kokybę liudijančiu ženklu (išskyrus vieną kitą išimtį). Tenka pripažinti, kad didieji baroko oratorijų pavyzdžiai, jų atlikimo tradicijos sunkokai gali tobulėti esant netolygiam ir nepreciziškam šio žanro plėtotės ritmui.

Minimam koncertui suburti tarptautiniai atlikėjai - Bambergo simfoninio orkestro choras (Vokietija), jo meno vadovas ir dirigentas Rolfas Beckas festivaliui ir parengė šią G.F. Händelio partitūrą, solo partijas atliko Jana Mamonova (sopranas, Rusija), Lucia Duchonova (mecosopranas, Slovakija), Ericas Stoklossa (tenoras, Vokietija), Wiardas Witholdas (bosas, Olandija), griežė Lietuvos kamerinis orkestras. Oratorijos žanrui priskirtini būdingiausieji bruožai - pasakojamasis, o ne dramatinis elementas, formos monumentalumas, nedidelė struktūrinių padalų įvairovė - kitąsyk jau iš anksto sufleruoja apie tam tikrą statiškumą, monotoniją žodžio reikšmės artikuliacijoje, net savotišką plakatiškumą dinaminėje plotmėje. Nekart būtent tokia stereotipine išraiška buvo nuspalvinti šio žanro pavyzdžiai mūsų koncertų scenoje. Nesinorėtų vienareikšmiškai kritikuoti vietinėmis pajėgomis parengtų atlikimų, bet tam tikros išvados gimsta lyginant. Vis dėlto pirmiausia kaip tik norėtųsi pradėti nuo Lietuvos kamerinio orkestro, kuris aptariamame koncerte pateikė puikų „Mesijo" meninės sampratos rezultatą. Šis vienintelis tradicine prasme bažnytinis G.F. Händelio kūrinys iš tikrųjų ir savo tekstu, ir muzika savaip oponuoja tradicinėms šio žanro ypatybėms - tekste (jis sudarytas Ch. Jenenso iš laisvai pritaikytų Biblijos fragmentų) aiškiai driekiasi Jėzaus gyvenimo, kančios istorija, bet ji ne tiek nuosekliai atpasakojama, kiek skleidžiasi Mesijo atėjimo pranašystėmis ir jo misijos apmąstymais. Trijose didžiulėse kūrinio dalyse triumfuoja ne didinga, tauri statika, bet spalvinga, gyva įvairovė, formuojama barokui būdingomis technikomis, architektonikos tipais, o visa tai įausta į nepranokstamą išradingų melodijos linijų audinį.

Oratorija G. F. Händeliui tapo terpe muzikinės dramos pojūčiui skleistis, ir tąją dramą plėtoti kompozitorius pirmiausia paskyrė chorui. „Mesijo" partitūra alsuoja choro bei orkestro sąveika. Ir vieno, ir kito partijoje svarbus artikuliacinis detalizavimas, ir būtent šią savybę išpuoselėję Kamerinio orkestro instrumentalistai jau uvertiūroje sukūrė ne tik masyvaus Grave ir fugiško grakštaus Allegro kontrastą, bet ir artistišką, temperamentingą, išmoningą, niuansuoto kolorito kompoziciją. Arijų, rečitatyvų, chorų akompanimentai irgi gavo ne „antraeilius vaidmenis" - čia vėlgi kur ne kur prasiskverbdavo trapių detalių grožis, santūriai, o kartu niuansuotai plėtojamas dinamikos kontūras.

Labai skirtingų tembrų solistai įsiliejo į partitūrą gana skirtingomis sampratomis. Stilistine derme su visuma labiausiai susiliejo vokiečių tenoras E. Stoklossa, jo dainavimo kultūra pasižymėjo vaizdingu reljefu, tembriniu lankstumu bei aiškia artikuliacija. Pastarosios netrūko ir bosui W. Witholtui, jis savo partiją interpretavo nuosaikesnės išraiškos diapazone, tačiau išpuoselėtu koloritu šis balsas sužėrėjo oratorijos pabaigos arijoje su trimitu. Virš orkestro plevenantis šio instrumento tembras, juo išgauta plastika skatina pažymėti ne tik šio, bet ir kitų pučiamųjų parengtų partijų kokybę. Soprano ir alto (J. Mamonova ir L. Duchonova) dainavimui stigo artikuliacinio aiškumo, ryškesnės jų partijas formuojančių struktūrinių vienetų dramaturgijos, bet pasigėrėjimą kėlė tiesiog saviti gražūs, šviesūs abiejų dainininkių balsai.

Žinoma, „Mesijo" visumos vaizdo pilnatvę nulėmė dirigento R. Becko bei jo vadovaujamo choro interpretacinė kokybė, pirmiausia pasireiškianti itin vientiso tembro iškalba, sodrumu. Maloni detalė, kad choristų gretose šmėžavo ir bemaž keturi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, kuriems, tikėtina, šios oratorijos parengimas tapo reikšmingomis pamokomis, ypač įvairiaspalvių fugų srityje. Išraiškos plotis, išgaunamo garso laipsniavimas, polifonijos ažūras, kaip ir dramatiniai pliūpsniai, kilnūs unisonai, o ką jau kalbėti apie fugų raiškos tipų įvairovę, teksto bei muzikos prasmių adekvatumą - tai Bambergo simfoninio orkestro choro braižo savybės. Belaukiantiems garsiojo choro Hallelujah, esančio beveik II dalies pabaigoje, ši poros valandų kelionė link jo išties neprailgo, tapo įspūdingu išgyvenimu, sąlygotu „Mesijo" meninę koncepciją formavusio dirigento R. Becko. Ši interpretacija buvo tobulai suvoktos kompozicinės struktūros pavyzdys.
   
*  *  *