Savotiškas skirtingų pasaulių susidūrimo jausmas vėliau tik stiprėjo, kai prasidėjus koncertui vienas po kito rituališkai lėtu žingsniu suėjo muzikantai, taip pat neskubant buvo uždegtos žvakės, tiesiog įsiklausant į tylą ir vienintelį lašėjimo garsą.
Tiesa, sumanymas bent jau turėjo būti toks, bet jį išgyventi trukdė nuolat vėluojantys arba iš pasaulio triukšmo atskubėję ir mobiliuosius telefonus pamiršę išsijungti klausytojai.
Netradicinis kamerinis koncertas, pavadintas „Lotus mandala. Vėjo ritualas“ - tai muzikine simbolių kalba papasakota lotoso žiedo gimimo istorija. Japonijoje ir užsienyje pripažinta muzikantė Michiko Akao, žinoma kaip novatoriška menininkė, praplėtusi tradicinį skersinės bambuko fleitos yokobue naudojimą, derindama šį labiausiai branginamą tradicinį Japonijos instrumentą su šiuolaikine muzika, muzikavo kartu su budistų vienuoliais, kurių giedojimas ir ištraukų iš „Mirusiųjų knygos“ skaitiniai sukūrė nepaprastą atmosferą. Nesuprantami tekstai skambėjo labiau kaip muzika, kaip atskiro skiemens magija, leidžianti įsiklausyti į tai, kas slypi garsinėje žodžio plotmėje, taip išryškinant žodžio sakralumą. Michiko Akao fleita atskleidė bene visas savo galimybes - parodė tiek švelnų ir subtilų garsą, tiek stebėtino dramatizmo gelmes.
Gerokai daugiau kaip valandą trukęs opusas ne tik žavėjo kaip muzikinis kūrinys ar dvasinis ritualas, jis tiesiog prikaustė dėmesį ir kartu atpalaidavo, išlaisvino iš triukšmo ir laiko pojūčio. Net ir tie, kurie iš pradžių neramiai muistėsi kėdėse, ilgainiui pasidavė lėtai, tarytum amžinai garsų tėkmei, ritmų, ypatingos spalvos balsų, fleitos, šviesos ir kvapų kerams.
G. R.
* * *