Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Susitikimo vieta - Vilniaus festivalis


Mūza Rubackytė ir Šanchajaus kvartetas


Beata Leščinska

Share |
Mūza Rubackytė, Šanchajaus kvartetas ir Girdutis Jakaitis.
M. Aleksos nuotrauka
Susitikimai - dažniausiai neilgai trunkantys, bet kūrybiškai intensyvūs - vienas iš žaviausių festivalio, kaip reiškinio, bruožų. Kartais net ir labai netikėtas kūrybingų asmenybių, tarsi kokių savo orbitose skriejančių meteorų, susidūrimas gali įskelti ryškią meninę kibirkštį, kuri neatsitiktiniams klausytojams - o būtent tokią publiką subūręs gali džiaugtis Vilniaus festivalis - suteiks taip geidžiamos dvasinės atgaivos.


Prasmingu susitikimu pavadinčiau gegužės 15 d. Vilniaus festivalio scenoje pirmą kartą drauge muzikavusių vienos savičiausių lietuvių pianisčių Mūzos Rubackytės ir svečių iš tolimų kraštų - Šanchajaus kvarteto (Kinija, JAV) - pasirodymą. Pirmoje koncerto dalyje jie atliko kamerinę Ludwigo van Beethoveno Ketvirtojo fortepijoninio koncerto versiją fortepijonui ir styginių kvintetui, į pagalbą pasitelkę ir altininką Girdutį Jakaitį. Parengti šią versiją 2000 m. pianistei pasiūlė L. van Beethoveno kūrybos specialistas, jo archyvų tyrėjas Hansas Werneris Küthenas, susižavėjęs M. Rubackytės rečitaliu Bonoje, „Beethoven Haus“ salėje. Iki tol įprastą kamerinį Koncerto variantą pianistė beveik dešimtmetį yra grojusi su Vilniaus kvartetu. Naujai atrastoji, pasak M. Rubackytės, net aštuoniasdešimčia pasažų skiriasi nuo Koncerto su orkestru versijos.

 

Žinoma, vieną kartą paklausius, nurodyti tas besiskiriančias versijų vietas kebloka, mat su natomis salėje nesėdėjau, bet labai to gailėjausi. Atlikėjai muzikuodami sukūrė ypatingą atmosferą, sugebėjo sutelkti visą klausytojų dėmesį į kūrinį. O galimybė sekant natas fiksuoti versijų skirtumus papildomai suteiktų „gurmaniško“ intelektualaus malonumo. Vis dėlto atlikimo įtaigos nelemia versijos pasirinkimas, svarbiausia yra atlikėjų meistrystė, talentas, nusiteikimas. Galima spėti, kad M. Rubackytė ir Šanchajaus kvartetas neturėjo labai daug laiko repeticijoms - taip jau yra įprasta tarp koncertuojančių muzikų. Tuo labiau stebina jų susiklausymas, gebėjimas sklandžiai perduoti ir perimti mintį. Tai liudija visų tą vakarą girdėto ansamblio dalyvių jautrumą, lankstumą ir, žinoma, „bendro vardiklio“ - L. van Beethoveno stiliaus - išmanymą. Beje, G. Jakaitis labai organiškai, taip pat ir tembriniu, garso kokybės požiūriu, įsiliejo į ansamblį.

 

M. Rubackytė skambino tarsi „fortepijono poetė“ (pasiskolinau apibūdinimą iš „Berliner Morgenpost“), L. van Beethoveno muzikoje pirmiausiai ryškindama harmonijos spalvas, balsus. Ypač aiškiai jos „kalbantys klavišai“ (iš ten pat) prabilo II dalies pradžioje: „vyriškai“ santūri, tauri L. van Beethoveno lyrika reikalauja deramai - tinkamu būdu užgaunant klavišus - išryškinti sąskambių grožį, spalvas, tačiau M. Rubackytė ne tiek impresionistiškai jais mėgaujasi, kiek sukuria iš jų tam tikrą „pasisakymą“. Vis dėlto L. van Beethovenas įkūnija vakarietiškos muzikos kanoną, pagrįstą motyvų plėtra, aiškia trauka tonacinio centro link. Bronius Kutavičius kartą yra pasakęs, kad „Beethoveno muzika - tai upė“. Tačiau Vienos klasiko lyrika yra labiau „ežeras, stovintis vanduo“ (vėl iš B. Kutavičiaus terminijos), čia tarsi turi stabtelti, įsiklausyti į šią akimirką. L. van Beethovenui labai tiko tas pats filosofinis M. Rubackytės nusiteikimas, kokį girdėjome prieš metus jai skambinant savo didįjį F. Liszto „Klajonių metų“ rečitalį. Ne visiems priimtini interpretaciniai šios pianistės ieškojimai - bent jau kuluaruose gali išgirsti įvairių nuomonių, - tačiau ji nuosekliai plėtoja savo stilių ir, turėdama savo pagrįstą meninę tiesą, lieka ištikima jos argumentams, o kartu ir pati sau. Mūza yra Mūza ir nieko čia nebepridursi.

 

Antroje koncerto dalyje Šanchajaus kvartetas atliko 2008 m. sukurtą Krzysztofo Pendereckio Styginių kvartetą Nr. 3 „Neparašyto dienoraščio lapeliai“ ir Claude'o Debussy Styginių kvartetą g-moll. Šis ansamblis susibūrė 1983 m. Šanchajaus konservatorijoje, kur tuo metu studijavo Weigangas Li (I smuikas), Yi-Wenas Jiangas (II smuikas) ir Honggangas Li (altas). Įdomu, kad kvarteto violončelininkas Nicholasas Tzavaras yra Niujorke gimęs ispanas. Kaip teigiama, Šanchajaus kvartetas gerai žinomas didžiuosiuose Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos muzikos centruose. Jo repertuare - tradicinė kinų liaudies muzika, Vakarų klasika ir šiuolaikinė muzika. Visa tai koncerte Vilniuje ir išgirdome, nes bisams Šanchajaus kvartetas pagriežė dvi aranžuotas kinų liaudies dainas, kurios mūsų publikai, beje, labai patiko.

 

Publikos buvo puikiai priimtas ir K. Pendereckio Styginių kvartetas Nr. 3, kurį autorius dedikavo Šanchajaus kvartetui ir kurio premjera pernai nuskambėjo Varšuvoje. „Neparašyto dienoraščio lapeliai“ – ganėtinai nostalgiškas kūrinys. Negaliu pasigirti girdėjusi visus K. Pendereckio kūrinius, bet šis man pasirodė neįprastai šiam autoriui jausmingas. K. Pendereckis sako: „Kurdamas kvartetą prisiminiau melodiją, kurią išgirdau iš tėvo.“ Iš tiesų kalnietiškos dainos motyvai kūrinyje atpažįstami, matyt, kaip įprasta K. Pendereckiui, čia nemažai ir autocitatų. Vis dėlto toji nostalgija man pasirodė nauja gaida šio kompozitoriaus kūryboje. Gal ilgainiui žmonės tampa sentimentalesni? Bet nieko bloga tame nematau, atvirkščiai - nuoširdumas visada paperka.

 

O C. Debussy Styginių kvartetas g-moll leido pasimėgauti Šanchajaus kvarteto išgaunamo garso subtilumu ir meniška „garsų tapyba“.

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.20 (849), 2009-05-22

Versija spausdinimui

Komentarai

RgDBNMKZnEV, 2011-06-24 00:19

I tohuhgt finding this would be so arduous but it’s a breeze!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti