Sausakimšoje Operos ir baleto teatro salėje tryliktąjį festivalį (gegužės 13 d.) svečių kolektyvas pradėjo simfonine freska „Lietuviška sakmė“. Daugiau kaip šimtmetį gyvuojančio įžymiojo orkestro repertuare tai bene pirmas lietuviškos tematikos veikalas. Jį programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ užsakymu sukūrė Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narys Rodionas Ščedrinas, įvardijamas kaip vienas garsiausių gyvų rusų klasikų.
Kompozitorius su žmona Maja Pliseckaja dalyvavo naujojo opuso pasaulinėje premjeroje, o jai nuskambėjus, griaudėjant publikos aplodismentams, dėkojo atlikėjams iš centrinės teatro ložės. Beje, kurdamas veikalą R. Ščedrinas savo kūrybines idėjas nesyk aptarinėjo su V. Gergijevu, kuris pastaruosius dvejus metus yra Londono simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas. Pasak dirigento, opusas orkestrui patiko ir jis jį rengė su malonumu. Be to, V. Gergijevas patikino, kad naująjį kūrinį būtinai dar ne sykį atliks.
R. Ščedrinas „Lietuvišką sakmę“ paskyrė Žalgirio mūšiui, kurio 600-ąsias metines minėsime kitąmet. Karinės tematikos veikalų muzikos istorijoje būta nemažai, juos rašė net ir patys žymiausi praeities kompozitoriai, Ludwigas van Beethovenas, Piotras Čaikovskis ir kiti. R. Ščedrinas remiasi tokiems kūriniams itin būdinga kontrastine dramaturgija. Kovos vaizdų muzikoje girdimos lietuviškos sutartinės, kurias autorius eksponuoja jau pirmuose kūrinio taktuose. Jų skambesio intensyvumas kaitaliojasi: girdime tai kovingus signalus, tai nuožmius motyvus, lyg kalavijo kirčius, kartojamus vienodu ritmu, tai graudžia rauda virpantį tylų orkestro balsų chorą.
Kūrinio kulminacijoje suskamba tikri šaižūs metalo dūžiai, kuriems naudojamas specialus instrumentas. Sakmes užbaigia liūdna aura apgaubtas faktūros praskaidrėjimas ir varpo dūžis, paprastai keliantis tiesiogines asociacijas su istorine atmintimi. Tarsi pasakymas: prisiminkime!
Visuomet įdomu išgirsti, kaip savitą lietuvių folkloro medžiagą, šiuo atveju sutartines, suvokia kitos tautos kūrėjas. R. Ščedrinas ją panaudojo skoningai, taikliai, bet kartu ir individualiai. Kompozitorius, regis, nė minutei neužmiršo, kad kuria sakmę, kurią gros aukščiausio meistriškumo orkestras, taigi jis turi turėti, ką groti; antra, reikia suintriguoti klausytoją, kad šis įdėmiai sektų muzikinių įvykių eigą (naujasis opusas - ryškiai naratyvinio pobūdžio). Tad „Lietuvišką sakmę“ kompozitorius pasekė glaustai, labai raiškiai ir emocingai.
Iškart po koncerto išgirdęs klausimą apie sutartines, kompozitorius nušvito: „O! Labai džiaugiuosi, kad jūs jas atpažinote.“
Ar Londono simfoninio orkestro vadovas likusią programos dalį derino prie pirmojo opuso, nežinia.
Tačiau išėjo temos požiūriu vientisi, tiktai skirtingose plotmėse rutuliojami kovos (ir karo) temos apmąstymai.
Po R. Ščedrino buvo atlikta Igorio Stravinskio „Trijų dalių simfonija“, kurią pats autorius vadino karo simfonija, o antroje koncerto dalyje - Sergejaus Rachmaninovo „Simfoniniai šokiai“, kupini filosofinių svarstymų apie gyvenimo kelią. O kaip sakė ne vienas išminčius, gyvenimas - tai kova!
Šių veikalų interpretacijas galima prilyginti žmogiškos šilumos sušildytam aukščiausios prabos juvelyriniam dirbiniui. Londono simfoninio orkestro meistrystė ir V. Gergijevo gilus muzikos suvokimas, atsiskleidęs interpretuojant naują R. Ščedrino veikalą, dabar atsivėrė visa jėga. Nepakartojamą intensyvaus muzikos išgyvenimo pavyzdį maestro pademonstravo atliekant Sergejaus Rachmaninovo „Simfoninius šokius“.
Žėrintys du bisai programai pasibaigus į kovos temą įnešė naujų atspalvių. Tai Sergejaus Prokofjevo „Montekiai ir Kapulečiai“ iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ ir ironiškasis išmone žaižaruojantis Maršas iš operos „Meilė trims apelsinams“.
Kada vėl atvyks Londono simfoninis, nežinia. Užtat V. Gergijevas Vilniuje pasirodys visai netrukus ir su Marijos teatru atidarys birželio mėnesį vyksiantį Vilniaus operos festivalį.
* * *