Turbūt tai viena priežasčių, dėl ko per parodos atidarymą daugiau dėmesio skirta ne menininko darbų pristatymui, o prakalboms, padėkoms ir snobiškiems pašnekesiams prie vyno taurės. Kita vertus, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, todėl pasistengsiu pažiūrėti į kitas jo kūno dalis, nes kūniškumo parodoje netrūksta. O jei be pokštų - kreipsiu dėmesį į tai, ką Manas Ray'us darė su jo genialiai akiai atsidavusiomis moterimis, kas moters reprezentacijoje buvo nauja ir kaip tai siejasi su XXI amžiumi.
Parodoje pristatomos 1922-1936 m. sukurtos fotografijos. Tai buvo vadinamasis jo kūrybos aukso laikas, kai JAV gyvenęs žydų kilmės menininkas atvyko į tuometinį meno epicentrą - Paryžių ir pasinėrė į Monparnaso bohemos gyvenimą. Jo draugų ir pažįstamų ratą sudarė tuometinis avangardo elitas: Marcelis Duchamp'as, Jamesas Joyce'as, Jeanas Cocteau, Jeanas Arpas, Maxas Ernstas, André Massonas, Joan Miró, Pablo Picasso, Francisas Picabia, Salvadoras Dali... Į šį ratą įėjo ir tokios moterys kaip Lee Miller, Kiki de Montparnasse (Alice Prin) ir Méret Oppenheim. Ne tik mūzos, bet ir menininkės, tiesa, dar ir šiandien laikomos didžiųjų siurrealistų vyrų šviesą atspindėjusiais mėnuliais.
Tai buvo intelektualios, stiprios, ambicingos, savimi pasitikinčios, įkvepiančios asmenybės, kurių veidai (kaip Dali žmonos Galos) tapo siurrealizmo ženklais. Iš dalies šis reiškinys primena romantikų tradiciją, kai moteris yra vyro meno varomoji jėga, jo mūza. Tačiau avangardo dvasia savo prigimtimi yra priešiška naiviems romantikų sapaliojimams. Manas Ray'us - Freudo laikų vaikas, todėl savo mūzų kūnais jis mėgavosi ir manipuliavo. Žinoma, kalbu apie fotografiją.
Manas Ray'us pasižymėjo kaip dadaizmo ir siurrealizmo pionierius, sugebėjęs avangardinį kūrinių pobūdį suderinti su komercine mados fotografija. Mada ir siurrealizmas buvo glaudžiai susiję, galima sakyti, kad siurrealizmas tapo savotiška mada, kurią ypač propagavo „Vogue“ žurnalas. „Vogue“ spausdino siurrealistų fotografų nuotraukas, kurios atspindėjo kintantį požiūrį į moterį ir jos kūną.
Žymiajam kūriniui „Le violin de Ingres“ (1924) pozavo kabareto dainininkė ir jo mylimoji Kiki de Montparnasse (jos vardu dabar pavadinta apatinių drabužių linija). Mano Ray'aus sukurti jos fotoportretai lyriški, stipriai erotizuoti, ji primena klasikines Giorgione, Tiziano, Ingres odaliskas. „Le violin de Ingres“ Manas Ray'us moters kūno siluetą, pasiskolintą iš Ingres „Mauduolių“, paverčia smuiku, pridėdamas ant jos nugaros dvi f raides. Klasikinis siurrealistų estetikos išplėtotas vizualinis triukas, kai vienas objektas virsta kitu, čia dar dvelkia romantika, nors ir pragmatiška.
Tokio pobūdžio manipuliacijos moters kūnu paremtos klasikinės tapybos citavimu. Įdomesni dalykai fotografijoje pradėjo dėtis menininko gyvenime atsiradus Lee Miller. Ji atvyko į Prancūziją iš JAV turėdama vienintelį tikslą - tapti Mano Ray'aus mokine. Nors jis niekad nepriimdavo studentų, Lee buvo labai atkakli ir greitai tapo ne tik jo mokine, modeliu, bet ir meiluže. Ji jau turėjo perimtus iš tėvo fotografijos pagrindus, be to, dirbo modeliu. Per trejus bendro gyvenimo metus jie daug eksperimentavo su fotografijos technikomis, išrado rajografiją ir soliarizaciją.
Miller buvo „Vogue“ mados ikona, jos nuotraukos yra geriausi eksperimentinės Mano Ray'aus fotografijos pavyzdžiai. Menininkas sukūrė daug nuotraukų, naudodamas naujas technikas, kuriose vaizduoja Miller kūno fragmentus. Dažniausiai torsą, krūtinę, kaklą (žymi nuotrauka, kurioje atloštas moters kaklas primena falą). Moters kūno dalys išplėšiamos iš visumos ir išryškinamos, suteiktas ypatingas krūvis paverčia jas fetišu. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojama „Eléctricité“ (1931), čia autorius vaizduoja Milo Veneros poza stovintį Miller torsą, „uždėtą“ ant kito kadro, kuriame tas pats torsas. Jį perskrodžia ir suskaido banguojančios, dinamiškos įstrižos linijos, suteikiančios įelektrinto vaizdo įspūdį. Šį darbą galima interpretuoti kaip modernią Venerą, žyminčią praeities ir ateities, žmogaus ir mašinos, elektrinės ir biologinės energijos susiliejimą.
„Kailinių pusryčių“ (1936) autorė Méret Oppenheim taip pat buvo įamžinta serijoje fotografijų, kuriose ji pozuoja nuoga prie spausdinimo preso. Klasikinis Freudo teorijų įtaką siurrealistams atspindintis pavyzdys - 1933 metais daryta nuotrauka, kurioje modelis stovi prie preso „vairo“ tokia poza, jog preso vamzdžio pavidalo elementas, atsidūręs prie modelio gaktos, pratęsia kūną ir tampa simboliniu falu. Besikeičiant suvokėjų kartoms, ši nuotrauka tapo lesbiečių menininkių simboliu, nors siurrealisto užmojai anaiptol nesiekė atstovauti jokioms bendruomenėms.
Taigi, ką Manas Ray'us darė su moterimis? Kaip ir visi Freudu žavėjęsi siurrealistai, jis vertė moterį vizualinių eksperimentų medžiaga, stipriai jusles veikiančiu fetišizuotu objektu. Siurrealistų mene dar būta romantizmo, klasicistinio idealizavimo rudimentų, nors atviras kūno eksponavimas ir sudaiktinimas, pasiektas jį išskaidant, paneigiant jo gyvybingumą, paverčiant estetišku tekstūrų (marmurinio šaltumo), linijinio dekoratyvumo žaidimu, žymi naujos (mūsų) epochos pradžią, kurioje visuomenė garbina ir perka fetišą.
* * *