Pastaruoju metu lietuvių teatre gimsta naujos bendruomenės. Žinomi režisieriai buria aktorių (dažniausiai savo mokinių) komandas po nepriklausomų teatrų vėliava. Šiuo keliu eina Cezaris Graužinis, Aidas Giniotis, Gintaras Varnas. Juo suka ir jauniausia teatralų karta - vakarykščiai Rimo Tumino mokiniai. Visos šios nedidelės kūrybinės bendruomenės gyvuoja valstybės išlaikomų teatrų užribyje, bet būtent joms pavyksta užmegzti tiesioginį ryšį su publika (daugiausia jauna) išnaudojant kolektyvinės kūrybos privalumus. Ir šitaip kurti naują dramaturgiją.
NDA '09 pradės „cezario grupės“ spektaklis „Drąsi šalis / Lietuvos diena“ (režisierius Cezaris Graužinis). „Drąsi šalis“ - tai virtuali kelionė po lietuviškos savimonės užkaborius. Tai reakcija į ažiotažą keliančią diskusiją apie Lietuvos įvaizdį, atsakas į „tautinio identiteto paieškas“. Tai - chameleoniškas spektaklis apie chameleonišką mūsų laikų ideologiją, sveika anarchijos ir laisvės dozė nuo politinės demagogijos pavargusiai publikai. Šis spektaklis, sukurtas prieš kelerius metus „cezario grupei“ bendradarbiaujant su NDA, šiandien įgavo tikrąjį aktualumą.
NDA '09 tęsia tradiciją inicijuoti naujus šiuolaikinės dramaturgijos pristatymus kartu su jaunais lietuvių teatro menininkais. Dėl tokio bendradarbiavimo per kelerius metus formavosi „cezario grupė“, pernai gimė pirmasis Gintaro Varnovadovaujamo teatro „Utopija“ spektaklis „Dekalogas“, o šįmet NDA tiesia ranką jauniausiai teatralų kartai. 2008 m. debiutavo grupė jaunų režisierių ir aktorių, Rimo Tumino kurso Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje auklėtinių. Festivalyje „Tylos!“ pristatyti jų diplominiai darbai suteikė vilties, kad į lietuvių teatrą ateina nauja kūrybinė bendruomenė. NDA '09 pasiūlė penkiems jauniesiems režisieriams kartu sukurti jauno britų dramaturgo Simono Stephenso pjesės „Pornografija“ pristatymą. Ši pjesė, tapusi bene ryškiausiu praėjusių metų naujosios dramaturgijos įvykiu tarptautiniame Edinburgo festivalyje, parašyta remiantis originaliu principu - atskiros jos scenos yra kaip suskilusio pasaulio šukės, iš kurių dramaturgas dėlioja šiuolaikinio didmiesčio „Babelio bokštą“ ir jo bendruomenę ištikusios katastrofos paveikslą.
NDA '09 pavasarinėje programoje taip pat bus parodyti kūrybingiausių jaunų mūsų teatro bendruomenių spektakliai „Pabėgimas į Akropolį“ (teatro laboratorija „Atviras ratas“), „Dekalogas“ (teatras „Utopija“), „Viskas arba nieko“ („cezario grupė“). „Atviro rato“ aktorius Justas Tertelis pristatys savo videodienoraštį apie lietuvių teatrinei publikai gerai žinomo vengrų režisieriaus Ãrpãdo Schillingo („Juoda šalis“, „Žuvėdrė“, „hamlet ws“) ir jo vadovaujamo teatro „Krétakör“ naujausią projektą „Eskapisto apologija“, įgyvendintą šių metų balandžio mėnesį Budapešte.
Rudeninėje NDA '09 programoje rugsėjo mėnesį - garsių šiuolaikinio lietuvių ir užsienio teatro kūrėjų vardai: Jonas Jurašas, Kristianas Smedsas, Kornélis Mundruczó, Gintaras Varnas. Jų darbai - nuo pjesės skaitymo iki unikalių teatro ir kino sintezės projektų - demonstruoja šiuolaikinio teatro ieškojimų įvairovę. Bet ne tik. Juos inspiruoja iš šiandienio gyvenimo prieštaravimų kylantys klausimai. Kokią vietą teatras užima pasikeitusiame visuomenės ir kultūros gyvenime? Kur yra riba tarp „kitoniškumo“ ir visuomenės normų? Kokia yra abejonės vertė ir koks utopijos likimas šiandieniame pasaulyje?
Šįmet kaip niekada anksčiau NDA programa balansuoja tarp teatro ir kino. Rudeninę programos dalį pradės Jono Jurašo režisuotas garsaus šiuolaikinio amerikiečių scenaristo Johno Patricko Shanley pjesės „Abejonė“ skaitymas. Šią pjesę, pelniusią prestižinę Pulitzerio premiją, išgarsino pernai pasirodęs paties jos autoriaus režisuotas filmas. „Mes turėtume išmokti gyventi su netikrumu. Nėra galutinio atsakymo. Tai - tyla, slypinti už mūsų laiko plepalų“, - tokie Johno Patricko Shanley žodžiai pjesės įžangoje išreiškia ir režisieriaus Jono Jurašo idėją pristatyti „Abejonę“ lietuvių publikai.
Pagrindinis NDA '09 svečias - vengrų teatro ir kino režisierius Kornélis Mundruczó. Šio jauno menininko vardas pastaruoju metu skamba daugelyje prestižinių pasaulio teatro ir kino forumų. 2008 m. apdovanotas Kanų kino festivalyje garbingu tarptautinės kino kritikų asociacijos prizu už filmą „Delta“, Mundruczó užkariauja ir teatro festivalių auditoriją. Jo spektaklis „Frankenšteino projektas“, pripažintas didžiausiu 2008 m. Vengrijos teatro įvykiu, tapo Vienos, Briuselio, Paryžiaus, Nitros, Strasbūro, Tamperės festivalių favoritu.
Centrinė „Frankenšteino projekto“, kaip ir daugelio Mundruczó filmų, tema - „kitoniškumo“ ir visuomenės normų susidūrimas. Šį režisierių nuolat domina visuomenės ir jos normoms metančio iššūkį individo santykių kolizija. Mundruczó siekia perkelti ją į filosofinį lygmenį ir tam renkasi klasikinės tragedijos formą, pasitelkia mitologinius archetipus. Mundruczó nesiekia specialiai šokiruoti, nors jo spektakliai (daugiausia sukurti bendradarbiaujant su teatru „Krétakör“) ir filmai kelia prieštaringas reakcijas. Jungdamas modernias dokumentines naracijos priemones ir mitologinius siužetus, jaunasis režisierius kelia klausimus ir provokuoja kritiškai mąstyti. Pavyzdžiui, apie tai, kad modernios visuomenės normos nėra apsaugotos nuo fašistinės ideologijos, kuri gali atgimti bet kur, kaip mūsų pasąmonėje glūdinčios baimės ir prietarai. Būtent ši mintis plėtojama „Frankenšteino projekte“.
„Frankenšteino projektas“ rodomas specialiame vagone, kuriame telpa žiūrovai ir aktoriai. Spektaklio veiksmo vieta primena filmavimo aikštelę. Aktorių vaidyba ir veiksmo kūrimo priemonės peržengia meninio sąlygiškumo ribas ir maksimaliai priartina teatrą prie gyvenimo, bet išsaugomi pagrindiniai teatro laiko ir erdvės vienovės principai, o žiūrovui paliekamas stebėtojo vaidmuo, kol nejučia jis tampa kraupaus nusikaltimo liudininku ir turi nuspręsti, kieno jis pusėje, - nusikaltėlio ar jo aukų. „Frankenšteino projektui“ iš neprofesionalų ir garsių vengrų teatro ir kino aktorių Mundruczó subūrė stiprų ansamblį, tapusį vieninga bendruomene.
Suomių režisierius Kristianas Smedsas nestokoja originalių idėjų. Neseniai didžiausiame Briuselio teatre KVS jis išleido spektaklį „Mental Finland“. Jame „Asterikso ir Obelikso“ istorija paversta futuristine Europos Sąjungos imperijos žlugimo fejerija. Ir jau gegužės mėnesį Vilniuje jis kartu su grupe lietuvių teatro menininkų pradės naujo savo projekto „Vyšnių sodas 2009“ repeticijas. Šio projekto idėja gimė prieš kelerius metus, kai Smedsas dar repetavo spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Originaliai interpretavęs Čechovo pjeses „Dėdė Vania“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“, jis nusprendė perskaityti „Vyšnių sodą“ visiškai naujai ir netikėtai. Iš pat pradžių net nebus siekiama sukurti spektaklį, o bus repetuojama Čechovo pjesė tikrame Vilniaus užmiesčio sode. Repetuojant bus siekiama iš labai skirtingų teatro menininkų suburti bendruomenę, savotišką „vyšnių sodą“. Šiame unikaliame projekte sutiko dalyvauti Virginija Kelmelytė, Jonas Vaitkus, Juozas Budraitis, Gytis Padegimas, Vytautas Anužis, Aldona Bendoriūtė, Benas Šarka, Paulius Budraitis, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Irina Lavrinovič. Pjesės tekstų skaitymus keis pokalbiai aktualiais gyvenimo ir profesijos klausimais. Visas procesas bus filmuojamas, o pokalbiai, monologai, spontaniški repeticijų momentai taps būsimo filmo „Vyšnių sodas 2009“, kurio premjera įvyks rugsėjo programoje, medžiaga.
NDA '09 baigiamuoju akordu taps dar viena premjera - režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Nusiaubta šalis - Vilnius 2009“. Pirmą kartą spektaklį pagal Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ G. Varnas pastatė 2004 m. apleistose „Tiesos“ spaustuvės patalpose besikuriančioje „Menų spaustuvėje“. Per kelerius metus „Nusiaubta šalis“ buvo parodyta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Gdanske (buvusioje laivų statykloje, kur gimė „Solidarumo“ judėjimas) ir tapo pirmuoju per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį tęstiniu bandymu kurti teatrą netradicinėse erdvėse.
Viduramžius ir mūsų dienas jungianti dramaturginė misterija, vaizduojanti utopijos atsiradimą ir žlugimą, šiandien įgauna naują aktualumą suskilusiame, prieštaravimų draskomame pasaulyje. „Du šiuolaikinio jausmingumo poliai yra nostalgija ir utopija, tarp kurių mes blaškomės, išgyvendami utopijų pabaigą ir atgimstantį jų ilgesį. Šiems laikams būdinga visų idealų pabaiga (ir taip pat kultūros pabaiga, nes tikroji kultūra neegzistuoja be altruizmo)“, - rašė Suzan Sontag vienoje paskutinių savo knygų. „Nusiaubta šalis - Vilnius 2009“ turėtų tapti ryškiu priminimu apie idealų vertę šiandien, kai išgyvename kultūros pabaigos nuojautą ir atgimstantį utopijų ilgesį stipriau negu bet kada.
A.L.
* * *