Kažkaip neįprasta pratusiems pažymėti jubiliejus, 100-mečius ar valstybės apdovanojimus. Užtat visados „sveika“ girdėti O. Balakausko muziką - tiesiog pabūti švarioje garsinėje erdvėje, atsietoje nuo visų verbalizuotų kontekstų, nelyginant šiltą vasaros vakarą po lietaus, pakvėpuoti jo garsų „ozonu“. Bet tai nereiškia, kad čia dvelkia ramybe. Kaip yra pasakęs D. Katkus, „Osvaldo Balakausko muzika paremta intelektu ir širdimi, ir kaip reta kuri temperamentingai kunkuliuoja savo vidinį gyvenimą“. Kiekvienas bus „pagautas“ aistringos šios muzikos dinamikos, tiesa, tik ne tas, kuris nekvaršina sau galvos jokiomis intelektualinėmis pastangomis. Nes, užuot sulaukęs įprastos dramaturginės plėtotės, nelyginant kokio serialo intrigų, jis gaus negailestingą dozę netikėtumo ir „nervo“, jį užgrius nepaprastai koncentruotos energijos garsų kaskados, paspyruokliuos sinkopiniai ritmai ir nugramzdins į „bliuzinių“ chromatizmų prisodrintas harmonijas.
Todėl, bijantieji klastingų garsinių pavojų, nesiartinkite prie koncertų salių, kur, beje, labai dažnai skamba O. Balakausko muzika.
O tokios muzikos atlikėjų „drąsai“ nusakyti pakaktų vien to, kad O. Balakausko kūrinius grojo ir groja jau kelios kartos nuo „chrestomatinių“ lietuviškos muzikos propaguotojų Raimundo Katiliaus, Audronės Pšibilskienės, Valentino Gelgoto, Petro Geniušo, ansamblių „Ex Tempore“, „Gaida“, „Saga Duo“, įvairių orkestrų iki bene jauniausių dabarties atlikėjų.
Autorinį koncertą inicijavo tvirčiausius ryšius su O. Balakausko kūryba sumezgęs D. Katkus, kurio vadovaujamas orkestras yra pagriežęs daugelį kompozitoriaus kūrinių. Beje, kaip ir kitų mūsų autorių muzikos - nuo Muzikos ir teatro akademijos studentų diplominių kompozicijų iki lietuviškos klasikos. Šis orkestras, sakyčiau, ryškiausiai atstovauja lietuviškai šiuolaikinei muzikai - tai požymis, kad akademinė kultūra dar ne visai išrauta iš visuomenės kasdienybės, kad dar yra galimybė skambėti profesionaliajai muzikai, o jos kūrėjai vis dar randa atsaką atlikėjų veikloje, plėtojamoje ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vieno iš dažniausiai pasaulyje atliekamų lietuvių kompozitorių, sulaukiančio nemažai ir tarptautinių užsakymų, O. Balakausko kūrinius Šv. Kristoforo orkestras metai iš metų griežia įvairiuose festivaliuose ir kitokiuose projektuose, daugiausiai Vokietijoje. Muzikos informacijos centro žiniomis, vien pastaraisiais metais kompozitoriaus muzika (atliekama ne tik šio orkestro, bet ir kitų Lietuvos bei užsienio kolektyvų) skambėjo projekto „scene: estland lettland litauen in nrw“ programoje, kai D. Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras kartu su įžymia arfininke Florence Sitruk Kelne atliko Koncerto arfai ir styginiams premjerą (šis kūrinys sudaro diptiką su „Muzika styginiams“, kurią užsakė Budapešto radijas, minėdamas 125-ąsias Bélos Bartóko gimimo metines); taip pat Miunsteryje vykusiuose renginiuose „Musik unserer Zeit“; Hendriko Vestmanno diriguojamo „MDR Sinfonieorchester“ koncerte Leipcige bei kitur.
Bet grįžkime į Vilnių. Autoriniame vakare, kurio programą sudarė koncertinio žanro kūriniai („Ludus modorum“, „Das Bachjahr“, „Polilogas“, „Metų laikai“, Koncertas klarnetui ir styginių orkestrui), buvo smagu išgirsti, kaip, puikiai išmanydami šiuolaikinę muziką, negailėdami jėgų su orkestru muzikuoja jauni solistai: violončelininkas Domas Jakštas, fleitininkas Vytautas Sriubikis, saksofonininkas Danielius Praspaliauskis, klarnetininkas Andrius Žiūra, pianistė Lina Šatkutė ir visų pasiilgti reti svečiai Lietuvoje - iš Tailando atvykę pianistai Artas Balakauskas ir Indhuon Srikaranonda. Visi jie vėl įrodė šios muzikos universalumą ir „susikalbėjimą“ su bet kurios šalies ar bet kurio amžiaus muzikantu. Ypač lauktas programos akcentas - nauja kūrinio dviem fortepijonams „Metų laikai“, sukurto Arto ir Indhuon duetui, versija su kameriniu orkestru. Subtiliai jaučiantys šią muziką, pianistai neįtikėtinai vieningai alsavo su orkestru, o sodri ir sudėtinga kūrinio faktūra tiesiog pavirto į spalvingą intonacinių ir ritmo segmentų žaismę, į aistringą „balakauskiško“ ir „mesianiško“ tonalumo pulsavimą. Nors, žinoma, kūrinyje nėra jokių aliuzijų į peizažą (kaip nėra nieko bendra su Vivaldi, ar su Piazzolla), tas kunkuliuojantis ir kintantis vidinis kūrinio gyvenimas man sukėlė savotišką norą gretinti su bendražmogiškuoju gyvenimo ciklu, su praeinančiais ir vėl pasikartojančiais pakilimais ir nusivylimais.
Prisiminiau, kaip su Atgimimu atėjo permainingas pavasaris, o studijuoti pedagoginį darbą ką tik pradėjusio svariausio autoriteto O. Balakausko kompozicijos klasėje (tai reiškia įkvėpti ypatingo naujumo ir laisvės aromato) tuometinėje konservatorijoje veržėsi visi jauni kompozitoriai. Produktyvaus darbo metas ilgainiui atnešė paties kompozitoriaus ir jo paveiktų studentų kūrybinę sėkmę Lietuvos ir jau prasivėrusiose užsienio scenose. Buvo ir kelerių metų „žiema“, kai O. Balakausko muzika skambėjo retai, o kompozitorius „išskrido“ į šiltuosius kraštus - tapo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje - pirmuoju po pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos. Sugrįžo O. Balakauskas, kaip ir jo muzika, į festivalius, koncertus bei daugybės atlikėjų repertuarą ir gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi, - konkurencijos, meninės rinkos konjunktūros, nepramušamo institucijų vidutinybių diktato, nacionalinio nepilnavertiškumo ir Europos „magijos“ sąlygomis. Tačiau O. Balakausko kūryba, ryškiau nei kieno kito, teigia, kaip taikliai rašė D. Katkus, kad „mums svarbiau yra sugrįžti ne į Europą, bet iš sovietijos į Lietuvą, kad yra labai svarbu būti nepriklausomiems, t.y. turėti savo vertybinių sprendimų ir savo estetikos laisvę. Jo muzika kartu ir formuoja tuos sprendimų kriterijus savo vidine jėga, temperamentu ir meistriškumu.“
Įdomu, koks dabar yra O. Balakausko metų laikas? Sunku pasakyti, bet įtariu, kad vasara. Nes kūrybinis įkarštis nevėsta, o mūsų, kaip visada, laukia naujausių kompozitoriaus iššūkių derlius. Tik neapsirikime - toks derlius matuojamas ne kilogramais, o karatais.
* * *