Jokios polemikos, jokių diskusijų. Atsakei į klausimą ir tylėk. Tad ir atsakymai dažniausiai primena poterius. Tačiau kad ir kiek kartų viena kandidatė pakartotų, kad jos tikslas - apginti valstybę, taip ir nesupratau, nuo ko ji rengiasi ginti Lietuvą ir kokia dar gali būti didesnė grėsmė šaliai už pačių tautiečių kvailybę.
Bet sekmadienį, žinoma, pasistengsiu pasižiūrėti finalą, kuriam savaip rengiasi kiekviena televizija. Antai, LNK žada rinkimų vakarą leisti kartu su tūlu Saulėnu ir pensininku Vydu. Tokio aukšto lygio galima pavydėti. Šiandien eidamas gatve mačiau, kaip Prezidentūros fone kažkas filmuoja sužvarbusias pusnuoges moteris. Jos šoko kankaną. Supratau, kad dar viena televizija rengiasi sekmadienio vakarui.
Ateinančią savaitę filmų bus, tik beveik visi kartojami (ir jau nebe pirmą kartą). Žinoma, genialųjį Stanley Kubricko „Švytėjimą“ (LNK, 15 d. 00.50) mielai pasižiūrėsiu ir dar kartą, juolab kad kankina nemiga. Subtilią vieno prancūzų Naujosios bangos pradininkų Jacques'o Rivette'o juostą apie meilę „Nelieskite kirvio“ (LTV2, 18 d. 22.10), kurioje atgyja Honoré de Balzaco „Kunigaikštienės de Lanžė“ herojai, žiūrėsiu taip pat, juolab kad savaitgalį Kalvarijų blusų turguje įsigijau 1947 m. Maskvoje išleistą puošnų rašytojo tomą, kuriame išspausdintos ir „Trylikos istorijos“. Man šis filmas - ideali ekranizacija. Kažkuris kolega net yra sakęs, kad Rivette'as ne ekranizuoja, o tarsi iš naujo rašo tekstą, tik jau kino priemonėmis. Visiškai pritariu. Sunku patikėti, bet šis kostiuminis, tiksliai XIX a. pradžią Prancūzijoje atkuriantis filmas pakeri autentiška aistra ir skausmu. Net visai šiuolaikiškos išvaizdos ir vaidybos manieros aktoriai Jeanne Balibar ir pernai Anapilin išėjęs Guillaume'as Depardieu puikiai jaučiasi praeities personažų kostiumuose. Juk filmas universalus, vyro ir moters aistros istorijos nesudėliosi į epochų stalčiukus.
Mielai prisiminsiu ir vešlaus postmodernistinio stiliaus Hugh Hudsono pasakaitę apie Tarzaną - 1984 m. pasirodžiusį filmą „Greistokas. Tarzanas - beždžionių valdovas“ (LNK, 16 d. 11 val.). Nors ir rodomas „vaikišku“ laiku, filmas tikrai skirtas ne vaikams. Jo metaforas sugebės suvokti ir ne kiekvienas suaugęs. Bet, matyt, laikas prie to priprasti, nes filmus vaikams, pavyzdžiui, TV3 rodo savaitgalių vakarais ir naktimis.
Svarbiausias šios savaitės filmas - prieš kelerius metus Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotas rumuno Cristiano Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (LNK, 17 d. 23.30). Jis nukelia į gūdų 1987-ųjų rudenį Rumunijoje. Studentė Otilija (talentingoji Anamaria Marinca) nusprendžia padėti savo bendrabučio draugei Gabitai pasidaryti abortą. Totalitarinėje Rumunijoje abortai buvo uždrausti, bet nelegalus „biznis“ klestėjo. Mungiu filmas suima už gerklės ir ilgai nepaleidžia. Jo prasmė atsiskleidžia neiškart. Ekrane - pabrėžtinai realistiškas, nuoseklus pasakojimas apie tai, kas merginoms ir pirmiausia Otilijai atsitinka tą dieną, kai jos persikelia į išnuomotą viešbučio kambarį ir pradeda laukti vėluojančio gydytojo. Konkretus, tiksliomis buities detalėmis bei netikėtomis grynos kino poezijos akimirkomis paryškintas Mungiu pasakojimas nepalieka vietos verksmingiems apmąstymams ar metaforiškoms digresijoms apie gyvenimo už geležinės uždangos siaubą. (Beje, tokiu spekuliatyviu keliu režisieriai iš Rytų ir Vidurio Europos eina dažniausiai.) Bet siaubas, net prieš žiūrovo valią, ima smelktis į jo vidų, nes Mungiu sugeba filme parodyti ne tik slegiančią anos kasdienybės, bet ir universalią pasirinkimo istoriją. Pasirinkimo, kuris neaplenkia nė vieno. Mungiu priverčia pasijusti Otilijos vietoje ir rinktis ne tradicinius gėrį ar blogį. Tai būtų pernelyg paprasta, „kiniška“, banalu. Jis rodo, kad gyvenime pasirinkimas būna daug dramatiškesnis, nes nėra akivaizdžių gėrio ir blogio ribų, nes tada įžengiama į klampią teritoriją tarp atsakomybės už kitą ir už save, pasiaukojimo ir prisitaikymo, nemeilės ir artumo ilgesio. Otilija supranta, kad norėdama išsaugoti save, tai, kas yra jos esmė, ji privalės paaukoti labai daug. Tas suvokimas daug skausmingesnis.
Televizijos programos vis dažniau ima priminti blusų turgų. Daug netikrų gerokai padėvėtų blizgučių, savo abejotinas prekes siūlančių abiejų lyčių marginalų ir daug vilčių, kad staiga surasi kažką ypatinga, ko nepastebėjo kiti. Bet aš būsiu neoriginalus ir rinkimų vakaro belaukiant pasiūlysiu pasižiūrėti nemirtingą Leonido Gaidajaus komediją „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ (TV3, 17 d. 19 val.). Neseniai perskaičiau įdomią rusų sociologo Daniilo Dondurėjaus hipotezę apie sovietmečio kiną. Dondurėjus mano, kad sovietų kinas pildė „čekų pavasario“ lyderio Aleksandro Dubčeko, svajojusio apie „žmogiško veidosocializmą“, užsakymą ir ne vieną dešimtį metų filmuose „sužmogindavo“ dirbtinai stabilią siaubingą sistemą. Žinoma, kiekvienu laikotarpiu kitaip. Pasak Dondurėjaus, kinas „adaptuodavo sistemos prievartą. Ir žmonės to nepastebėdavo. Todėl jie eidavo į kino teatrą, „atsijungdavo“ nuo viso to sociumo, ir kiekvienas gaudavo antitarybinę tabletę, nes menininkai jas gamindavo. Jiems tai buvo garbės reikalas, kiekvienam masinėje kultūroje dirbusiam žmogui - Chucijevui, Riazanovui, Danelijai, Menšovui. Beje, visus tuos filmus rodo per šventes.“
Tablečių, žinoma, būna visokių. Jas gamina iki šiol. Lietuvoje taip pat. Bet tabletė „Šurikas“ vis dar puikiai veikia. Gal net geriau už kitas.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *