Pradėkim nuo akivaizdaus fakto, kad personifikuota restauracijos laboratorijų mašina užsimoja papasakoti apie save. „Aš pasakysiu [kodėl tvirtinu, kad esu Niekas] dukart: pirmą kartą trumpai ir glaustai, po to - simfoniškai, su uvertiūromis“, - pradeda pasakojimą senėjimą spartinanti mašina. Identifikacijos tema besidomintis žiūrovas iškart užčiuopia darbo pulsą - artefakto siekį atskleisti savąjį tapatumą. Apčiuopiama šio siekio išraiška būtų, Anthony Giddenso žodžiais tariant, refleksyvus savosios biografijos naratyvas.
Tačiau tiesioginės autobiografijos nėra. Žadėtą istoriją pakeičia pasakotojo istorija, kurioje mašina lieka veikiančiu (bet ne pagrindiniu) subjektu. Nuo šio taško interpretacijų kryptys šakojasi. Vienas kelias būtų įsivaizduoti, kad mašina lieka pasakotoju, bet pakeičia savo poziciją dėl tam tikrų priežasčių (pvz., siekdama objektyvumo ar vengdama per didelio intymumo). Tokiu atveju tenka pripažinti, kad autobiografijos atskleisti nepavyko. Visi poetiniai nukrypimai, šalutinės istorijos, neįprastai dedami akcentai kiek primena Laurence'o Sterne'o personažą Tristramą Šendį („Life and Opinion of Tristram Shandy, Gentlemen“, 1759). Pastarasis nesugebėjo nieko papasakoti paprastai ir aiškiai, todėl nuolat įsiveldavo į aiškinimus, detalizavimą, dėl ko pametė savosios biografijos gaires. Jau minėtasis Giddensas teigia, kad nesugebėjimas perteikti savosios biografijos kitiems rodo nepakankamai stabilų savęs tapatumo jausmą. Pridurti galėtų ir psichoanalitikai (ypač Jacques'as Lacanas), aiškindami, kodėl įvyksta asmenybės skilimas ir apie save pasakojama trečiuoju asmeniu. Bet kokiu atveju, diagnozė liktų ta pati - mašina ieško savosios tapatybės, ieško atraminių identifikacijos taškų. Einant kitu keliu, t.y. tariant, kad mašina ir pasakotojas yra du skirtingi veikėjai, kyla klausimas, kodėl mašina nepabaigia savo „taip ilgai ruoštos kalbos“, savo autobiografijos, ir apsiriboja tik įvadiniu sakiniu. Atsakymas paprastas - dėl tos pačios tapatybės krizės, kurią šiuo atveju lemia sutrikęs mašinos laiko pojūtis.
Pastarąją prielaidą reiktų paaiškinti plačiau. Vidinis mašinos laikas yra sutrikęs, nes esantį cikliškumą (istorija pradedama ir pabaigiama tais pačiais žodžiais) pažeidžia išorinio laiko invazija. Realybės laikas įneša tam tikrų vienetinių neatšaukiamų pakeitimų. Šis susipainiojimas atsispindi mašinos eksperimentuose. Sunku nuspręsti (tiek mašinai, tiek žiūrovui), ar rezultatai imituoja praeitį, ar projektuoja ateitį. Abi laiko dimensijos reiškiasi vienu metu. Platesniame kontekste tokio dviprasmiškumo aptarimas vestų prie diskusijos apie žmonijos progresą ar regresą, praplečiančias galimybes ar falsifikuojamą istoriją ir t.t.
Visi eksperimentai yra mokymosi išdava, todėl „Nobody was tomorrow“ istorijoje labai svarbus mokslininko vaidmuo (nors menininkė to nenumatė). Šis personažas funkcionuoja kaip mašinos mokytojas. Atsiranda mokytojo ir mokinio santykis, kuriame naudos (t.y. žinių) įgauna abu sąveikos dalyviai. Kaip ir turėtų nutikti tobulame pasaulyje, mokinys ima nepriklausomai mąstyti, savarankiškai veikti ir galiausiai pralenkia mokytoją. Jei šią schemą perkelsime į meno sferą (o tai - pakankamai legalu, nes mokslininkas savo eksperimentais savotiškai kūrė mašiną), galėsime kalbėti apie kūrėjo ir kūrinio santykį. Čia siektinas idealusis sąveikos rezultatas būtų kūrinys, pergyvenęs kūrėją, savo epochą. Deball darbe mašina pergyveno žmogų, bet kūrinys prarado savo aktualumą per 30 metų, mat paseno ir šiuo metu yra nieko nevertas.
Prisiminkime tris dienas trukusį medžio sendinimo trimis šimtais metų eksperimentą, pasibaigusį sėkla. Svarstymai apie sėklos ir medžio genezę (kas kieno pradžia?) veda į aklavietę. Išeitį pasiūlo netikėtai atmintyje šmėstelėjęs stebuklingos pupos vaizdas. Juk fikusas taip pat yra stebuklingas augalas, kurio magiškas savybes patvirtina nepaprastas gajumas kultūros erdvėse. Stebuklų pilna istorija, pasaka, įrašoma videokūrinyje, videoknygoje. Knyga čia funkcionuoja daugeliu pavidalu (knyga stiklinėje vitrinoje, biblioteka, medis, asmeninės istorijos etc.), tad būtų galima parašyti atskirą traktatą apie simbolinę knygos reikšmę ir jos sampratas.
Be pasakų (paprastai skiriamų vaikams), Deball videodarbe įkurdinami mitai („pasakos“ suaugusiems). Net ne vienas, klaidžiojęs restauracijos laboratorijos koridoriais apie mašiną, bet visa mitų virtinė. Kaip žinoma, mito paskirtis yra paaiškinti keistus reiškinius, t.y. sisteminti, archyvuoti turimas žinias ir kurti tam tikrą tvarką. Kūrinyje kosmologinę tvarką užtikrina neginčijama logika, nuoseklumas, savireferencija. Tačiau šį mitinį erdvėlaikį pažeidžia realybės elementai. Vėl regime persiklojančius pasaulius, skylančias sistemas. Tokiomis sąlygomis joks žmogus negali jaustis saugus, kuo nors tikras, todėl žvelgia į save kaip į vienintelę patvarią atramą ir kliaujasi tik savimi. Tuo grįžtame į pradžią - individo siekį atrasti savąją tapatybę.
Vietoj išvadų retoriškai paklausiu: argi asmens tapatumo paieškos, manipuliacija istoriniais artefaktais, patirties, tradicijų sklaida (knygos forma, per mokytojo ir mokinio santykius) taip jau nieko ir nesako šiandienos lietuviui? O gal šios temos tokios pat nereikšmingos kaip, pavyzdžiui, Serbijos Nacionalinės bibliotekos Belgrade direktoriaus mėgstamiausia literatūra?
* * *