Galimybė pasidalinti patirtimi

Gabija Svajonaitė
Du savaitgalius - balandžio 24-25 ir gegužės 1-2 d. - Kauno muzikiniame teatre vyko „Operų savaitė“, kurios metu parodytos keturios per pastarąjį dešimtmetį šio teatro scenoje pastatytos operos draugėn subūrė Vilniaus (LNOBT), Klaipėdos ir Kauno muzikinių teatrų solistus, suteikusius klausytojams malonių akimirkų ir džiugią galimybę pasimėgauti ryškiausiais ar tiesiog mylimais Lietuvos operos balsais.

Pirmame spektaklyje - U. Giordano „Andrė Šenjė“ - pagrindinius vaidmenis dainavo Vaidas Vyšniauskas, Nomeda Vilkanauskaitė ir Vytautas Juozapaitis, o „Sevilijos kirpėjuje“ - Vladimiras Prudnikovas, Raminta Vaicekauskaitė, Algirdas Janutas, Raimondas Baranauskas ir Gediminas Maciulevičius. Antrąjį „Operos savaitės“ savaitgalį skambėjo G. Bizet „Karmen“ (gegužės 1 d.) ir Ch. Gounod „Romeo ir Džuljeta“ (gegužės 2 d.). Abiejų pastarųjų operų sukūrimą skiria tik aštuoneri metai, abi sukurtos prancūzų kompozitorių, tame pačiame Paryžiuje, abiejų, kaip ir daugelio operų apskritai, kertinė siužeto ašis - meilė, neapykanta, pavydas ir mirtis, - tačiau abi labai skirtingos savo dvasia, siužeto pobūdžiu, atmosfera, muzikos kalba. Skirtingas abiejų operų atlikėjų sudėtis vienijo abu vakarus jiems talkinęs Kauno muzikinio teatro choras ir orkestras (dirigavo Julius Geniušas), taip pat to paties režisieriaus, teatro meno vadovo Ginto Žilio darbas. „Romeo ir Džuljetą“ Kauno muzikiniame teatre jis pastatė 2003 m., o „Karmen“ - 2005-aisiais.

 

Gegužės 1 d. „Karmen“ solistai – Vaidas Vyšniauskas (Don Chosė), Dalia Kužmarskytė (Karmen), Gitana Pečkytė (Mikaela) ir Vytautas Juozapaitis (Eskamiljas) - savo sukurtais ir išgyventais personažais suteikė daug malonių akimirkų. Nors ir V. Vyšniauskui, ir D. Kužmarskytei prireikė šiek tiek laiko „apšilti“ ir iki galo atskleisti kuriamų herojų temperamentą ir asmenybių sudėtingumą, džiugu, kad tai įvyko, ir ypač nuo III veiksmo (scenos kalnuose) buvo pasijuto atsivėręs solistų pasitikėjimas savimi, įsigyvenimas į personažus, į jų charakterių sluoksniškumą.

 

Pačios svarbiausios operos asmenybės - Karmen - vaidmuo nėra lengvas pirmiausia dėl paties charakterio ryškumo, temperamento, ir dėl itin jausmingos muzikinės kalbos. Karmen lengva suvulgarinti arba kaip tik pristigti aistros. Džiugu, kad D. Kužmarskytės sodriu, gražiu balsu ir temperamentu sukurta Karmen įtikino, jautriai buvo kuriama jos asmenybės transformacijos linija, galėjome įžvelgti nevienapusišką, sudėtingo charakterio Karmen - tiesmukišką, provokuojančią, norinčią pažinti meilę, o kartu siekiančią besąlygiškos laisvės.

 

V. Vyšniausko Chosė - dramatiškas, impulsyvus, kintančios charakteristikos. Pati įspūdingiausia, labiausiai sukrečianti buvo finalinė, „mėšlungiško“ Don Chosė ir Karmen dialogo ir Karmen mirties scena. Don Chosė čia - ir nevilties apimtas, nuolankiai maldaujantis įsimylėjėlis, ir impulsyvaus, nevaldomo šėlsmo apimtas karštakošis. Kai Chosė, neleisdamas Karmen eiti pas Eskamilją, ją nuduria ir pats išgyvena nenusakomą siaubą ir skausmą, ima šiurpas. Nepaprastai įtaigi ir paveiki, kvapą gniaužianti scena, kurios išėjęs iš teatro negali pamiršti. Įsidėmėtina G. Pečkytės atliekamos Mikaelos partijos kulminacija, kalnuose ieškant Don Chosė („Je dis, que rien ne m'épouvante“, III v.), kuri nuskambėjo ryžtingai, dramatiškai, praturtindama švelnios ir kuklios Mikaelos charakterį kitomis spalvomis. V. Juozapaičio herojus, kaip visada, prikaustė dėmesį ir viešpatavo scenoje nuo pirmosios pasirodymo akimirkos.

 

Orkestras pirmoje dalyje (pirmuose dviejuose veiksmuose) griežė kiek anemiškai, operos įžanga nuskambėjo tarytum be spalvų, patižai, nesukauptai, bet nuo III veiksmo įžangos („Rytas kalnuose“) įgavo ryžto, daugiau tikslumo, ritmo gyvybingumo. Vietomis buvo sunkoka klausyti choro, kuris pernelyg forsavo balsus, girdėjosi daug pastangų.

 

Gegužės 2 d. „Romeo ir Džuljetoje“ pagrindinius vaidmenis atliko Edmundas Seilius ir Joana Gedmintaitė - abiejų puikūs lyriniai balsai itin tinka šiai operai. Jautriai, neforsuojant nuskambėjo žymioji Romeo kavatina Džuljetai balkone („Ah, lêve-toi, soleil“). Šioje kavatinoje subtiliai buvo išnaudotas žaidimas šviesomis - Romeo lyginant Džuljetą su saulės šviesa, buvo gražiai nušviečiamas jo paties veidas (nors apskritai šioje operoje šviesos naudojama nedaug). Didesnis pažaidimas šviesomis operai, ganėtinai statiškam žanrui, yra labai pravartus ir efektingas.

 

Subtilūs ir plastiški buvo ir Romeo ir Džuljetos duetai, tačiau atsižvelgiant į vaizduojamą paauglišką veikėjų amžių norėjosi iš solistų daugiau jaunatviškumo bei polėkio.

 

Sceninis finalo - dramatiškiausio operos epizodo - sprendimas galėjo būti subtilesnis, paveikesnis. Negali nepaminėti Tėvo Lorenco - žiūrovų numylėtinio Liudo Mikalausko: nepaprasto grožio, galingas ir jaudinantis jo balsas kūrė kilnaus ir supratingo vienuolio paveikslą. Puikiai pasirodė ir kiti solistai - Laimonas Pautienius (Merkucijus), Kęstutis Alčauskis (Tebaldas), sukūrę dinamiško veiksmo-kovos atmosferą scenoje, kaip priešpriešą lyriniam Romeo ir Džuljetos charakteristikų pradui.

 

Choras savo partiją atliko švariau ir įtaigiau nei per „Karmen“. Orkestras, nors taip pat griežė sklandžiau ir išraiškingiau, dažnai goždavo E. Seiliaus ir J. Gedmintaitės balsus, tad klausa, siekiant išgirsti ir suprasti tekstą, turėjo būti įtempta ir tai kliudė iki galo mėgautis subtiliu ir darniu solistų dainavimu.

 

„Operų savaitė“ Kauno muzikiniame teatre laikytina labai prasmingu renginiu - pirmiausia dėl to, kad skirtingų teatrų kolegos dalijasi sukaupta scenine patirtimi, įneša interpretacinio gaivumo į repertuare nusistovėjusias operas, bei, aišku, dėl to, kad Kauno muzikinio teatro publikai (o ji išties puiki ir geranoriška!) suteikiama galimybė gyvai pasiklausyti pamėgtų solistų ir iš kitų šalies teatrų. Norisi tikėti, kad „Operų savaitė“ Kaune taps gyvybinga, pavasariška tradicija.

 

 *  *  *

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.