Tikriausiai reiktų pradėti nuo to, kad gyvename tokiu laiku, kai turime daug galimybių patirti kultūros įvairovę. Iš begalės galimybių renkamės ir sprendžiame, kaip praleisti vakarus, kokį spektaklį žiūrėti, kokios muzikos klausytis. Tačiau tokia renginių gausa reikalauja ir papildomo budrumo, apdairumo, kad nepasiklystume tarp kokybiškų, tikrai vertų dėmesio renginių ir pasitaikančių pigių kopijų, gražiai ir spalvotai išmargintų reklamos. Todėl šiandien kaip niekad svarbu mokėti pasirinkti.
Žinoma, kiekvieną kartą pirkdami bilietą į vienkartinį renginį rizikuojame, tegalėdami tik numatyti, nujausti, ko iš jo tikėtis. Daug lengviau renkantis tarp įvairių spektaklių, apie kuriuos galime prisiskaityti įvairiausių - kompetentingų ir nelabai - nuomonių. Tai tampa mažyčiais gelbėjimosi ratais, gerokai palengvinančiais pasirinkimą. Aišku, dar visada galima pasikliauti reklama, kuri kiekvieną renginį apdailina gražiausiomis etiketėmis ir plakatais, šūksniais „to dar nematėte“, pavadina išskirtiniais ir nepakartojamais. O galima užsispyrusiai neklausyti blaivaus proto, nesivadovauti turima patirtimi, „žvitria akimi“ ar šeštuoju pojūčiu, kurie jau iš anksto gali pasakyti, kuris renginys vertas dėmesio, o kuris ne ir, nepaisant visko, surizikuoti eiti į renginį.
Kiekvienas patį žodį „kultūra“ supranta labai skirtingai. Būtų galima išskirti kelis žmonių tipus pagal tai, kaip jie supranta ir „vartoja“ kultūrą, kokios kultūros poreikį jaučia. Vienus patenkins bet koks didesnis visuomeninis renginys, susijęs su menu apskritai, kitiems reikės daugiau, nei vien gražių melodijų ar meiliai atrodančių atlikėjų. Vieni eis į renginį dėl trijų populiarių arijų arba dėl jo išreklamuoto išskirtinumo, kiti ieškos tikrumo, plika akimi ne visada įžvelgiamos vertės, siauram ratui skirto meno. Kultūra yra tai, kas mums nuolat primena apie kitokį gyvenimą, ragina stabtelėti ir susimąstyti, džiaugtis idėjomis, kuriomis dar ilgą laiką būtų galima „maitintis“ vis prisimenant renginio patirtį. Todėl įprasta, kad pasirinkę keliauti į kokį nors kultūrinį renginį, jau iš anksto turime susidėlioję lūkesčius, ko tikimės. Ir tai nėra blogai, tai irgi tampa pasirinkti padedančiais orientyrais.
Gegužės 1 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertavęs mandolinų orkestras iš Šveicarijos „Circolo mandolinistico Aurora di Vacallo“ ragino susimąstyti ne tik apie mums pateikiamų renginių pobūdį, bet ir apie tai, kaip nepasiklysti tarp tų daugybės skirtingų galimybių, kai norisi ne tik kažko, kas būtų dar negirdėta ir nematyta, bet ir kas leistų jaustis saugiai, kad renginys nesukels apmaudo ar nevers gailėtis, jei nepateisins lūkesčių. Mandolina - egzotiškas instrumentas, kurio neįprastas skambesys ne visiems žinomas, o jų orkestras perkelia šį solinį ar pritariamąjį instrumentą iš jo įprastos erdvės į klasikinės muzikos sceną. Tačiau tą vakarą bandymas tam tikra prasme sužavėti saldžiomis melodijomis (F. Sinatros daina „New York“), įvairiomis garsių kūrinių aranžuotėmis, perdirbiniais (arijų kratinys iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“) nejučiomis ragino mąstyti apie tai, kad instrumentas (šiuo atveju mandolina) vis dėlto geriausiai atsiskleidžia savo originalia, natūralia, pirmine prigimtimi, kuriai jis buvo sukurtas, ir perkėlimas į kitokią erdvę gali tik sugadinti jo semantiką. O kompozitorių kūriniai, turintys vertę ir prasmę, yra paverčiami „gražiausių arijų popuri“, tarsi taip publika juos lengviau supras ir suvoks tai, ką kompozitorius norėjo tuo pasakyti ar išreikšti. Ir visa tai pateikiama klausytojui kaip „kultūra“, t.y. tai, kas turėtų ugdyti vertybes, plėsti mūsų akiratį, suvokimą. Ieškoma lengvo garso, lengvo skambesio, kas neapkrautų nei klausos, nei proto, neverstų per daug susikoncentruoti, o tiesiog padėtų atsipalaiduoti ir mėgautis muzika. Ar toks projektas turi išliekamąją vertę? Norėjosi, kad renginys paliktų pėdsakus jam pasibaigus, sužadintų tam tikrą vidinį pasitenkinimą ir džiaugsmą, kad būtų galima dar kurį laiką prisiminti patirtus įspūdžius ir laukti, kada vėl kas nors panašaus pasikartos. Įkyriai peršasi mintis, kad tokių pojūčių negali sužadinti plačiajai publikai skirti populiarūs koncertai, kurie iš pirmo žvilgsnio labai sužavi, bet vėliau palieka tik tuštumą, o ne kokį nors jausmą ar reakciją. Gaila, kad vietoje laukto džiaugsmo ir pasitenkinimo girdint mandolinų garsus aplankė nusiminimas, kad tokį gražų instrumentą bandoma pristatyti tokiais gana primityviais būdais.
Galima susidaryti įspūdį (bent jau iš reklamos), kad šiandien Vilniaus koncertų salėse vyrauja tokie koncertai, kviečiantys pasiklausyti netradicinių atlikimų, populiariosios muzikos perdirbinių ir pan. Pasikeitė organizuojamų koncertų pobūdis, bet ar pasikeitė žmogaus kultūros poreikis? Ar tikrai tą poreikį gali patenkinti tokie projektai? Klausimai, į kuriuos sunku atsakyti, o tuo labiau pateikti vieną nenuginčijamą atsakymą. Marga visuomenė, kurioje gyvename, daro įtaką viskam, netgi kultūrai. Ieškant būdų, kaip pritraukti kuo daugiau įvairesnių klausytojų, kartais, o gal net ir dažnai, pamirštama kita organizuojamo renginio pusė - ne tik pralinksminti, atpalaiduoti, nustebinti, šokiruoti ar pan., bet taip pat ir suteikti žmogui tai, kas pamaitintų jo dvasią, duotų tai, ko paprastoje kasdienybėje jis negali gauti, negali patirti, be ko negali gyventi.
Tačiau nepamirškime, kad kiekvienas turime teisę rinktis, nesutikti su pateikiamomis galimybėmis ir ieškoti to, kas yra tikra, vertinga ir nenuginčijama; ieškoti sveiko maisto savo sieloms ir nesitenkinti pakaitalais.
* * *