Baleto miestas „Acid city“

Justina Balčiūnaitė

Balandžio 22 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre rodytą Mindaugo Urbaičio baletą „Acid city“ drąsiai galima vadinti gaiviu pavasariniu oro gūsiu. Nors jau nuo 2002-ųjų „Acid city“ rodomas Operos ir baleto teatre, savo muzikine kalba jis vis dar dera prie šių dienų muzikos įvairovės ir gerai ją atspindi. Kompozitorius, radęs pusiausvyrą tarp muzikinės kalbos šiuolaikiškumo bei muzikinio skambesio lengvumo, taip pat lengvai randa kelią ir į klausytojo širdį. Baletas „Acid city“ (choreografas ir libreto autorius Krzysztofas Pastoras), diriguojant Martynui Staškui, sugebėjo prikaustyti dėmesį, leido mėgautis tiek skambančia muzika, tiek šokiu.

 

Priešingai nei koks kitas muzikinis žanras, baletas ypač subtiliai atskleidžia siužetą ir emocijas. Tai, ką, pavyzdžiui, dainininkui padeda padaryti žodžiai ir melodija, šokėjas išreiškia pasitelkdamas tik judesį ir mimiką. Todėl viskas, kas vyksta scenoje, įgauna nepaneigiamo tikrumo atspalvį. Matant šokėją, bandantį perteikti baleto muziką, nejučia dėmesį prikausto kiekvienas judesys, mostas ar gestas, nes nieko šokyje nėra atsitiktinio ar nereikšmingo, viskas turi savo vietą ir prasmę.

 

„Acid city“ nėra klasikinis baletas su pūstais baltais sijonais, grakščiais žingsneliais ir elegantiškais mostais. Šis baletas pilnas energingų, plačių, kartais net akrobatinių judesių, o greitas muzikos ir šokio tempas verčia stebėti kiekvieną įvykį scenoje ir nekantriai laukti kito epizodo. Tai baletas, kuriame susipina daugybė skirtingų ir iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų dalykų. Pramoginės muzikos elementai, elektrinės gitaros, aštrūs sąskambiai, romantiški melodiniai motyvai, skriejantis ritmas - visa tai tiesiog įtraukia, apgaubia, panardina į garsų jūrą, kurioje kiekvienas gali rasti savo mėgstamų elementų ar asociacijų. Baleto muzika neabejotinai skirta išreikšti judesį, kuris keičiasi taip pat greitai, kaip ir pati muzika. Jos skambesys nei apsunkina klausytoją per daug sudėtingais muzikiniais dariniais, nei, priešingai, nėra per daug lengvas, blankus ar necharakteringas. Muziką, be jokios abejonės, būtų malonu klausyti ir be jokių šokio elementų.

 

Reikia pasakyti, kad šis baletas neturi aiškaus siužeto ar istorijos, pagal kurią būtų galima bandyti sekti šokį. Vienintelė nuoroda, kad tai pasakojimas apie skubantį, lekiantį miestą, jo gyvenimą, todėl šiame balete daug ką reiks palikti tiesiog savo vaizduotei ir, stebint šokį, patiems susikurti savo skubančio ir lekiančio miesto vaizdą. Kita vertus, tai išlaisvina nuo bandymo sekti siužetinius įvykius scenoje ir leidžia tiesiog džiaugtis muzika bei šokiu. Žinoma, šiame balete šokėjas perteikia veikėjų emocijas, taip pat skambančią muziką paverčia matoma. Jo dėka muzika klausytojus pasiekia garsais, judesiais ir vaizdais. Todėl stebint, kaip „Acid City“ muzika pinasi su šokiu, nejučiomis norėjosi šokį matyti visą, o tai ne visada pavykdavo, ypač masinėse scenose, kai kelios šokėjų grupės, vaizduojančios skirtingas tuo pat metu skambančias temas, šokdavo skirtingai. Bandant susikoncentruoti į vieną iš grupių ir į vieną skambančią temą, likdavo nepamatytos ir neišgirstos kitos. Masinėse scenose taip pat pritrūko šokio sinchroniškumo. Todėl kartais prailgdavo laukti padriko ir ne visada tikslaus šokio epizodo pabaigos, bet visa tai atpirko soliniai ir ansambliniai numeriai, kuriuose, priešingai nei masinėse scenose, šokis pasižymėjo ne tik tiksliais judesiais, bet ir gana gilia emocine išraiška.

 

Baleto miestas pasižymi beprotišku greičiu, kuris apima viską, taip pat ir meilę. „Acid city“ jausmai rutuliojasi greitai, o romantiškos scenos, kuriomis būtų galima pasidžiaugti, pralekia pro šalį. Nors romantiški epizodai pasižymėjo tarsi lėtesniu muzikos tempu, intensyvi ritmo pulsacija, buvusi nuo pat pirmųjų taktų, išliko tokia pat gyva ir iki pabaigos. Kiekvienas šokio elementas, pažymėtas pulsuojančiu ritmu, įgauna energingo ir nesibaigiančio šėlsmo atspindį. Tačiau kaip prieštaravimas grakštus ir romantiškas Živilės Baikštytės ir Edvardo Smalakio pas de deux balete tarsi pristabdė laiką ir kvietė grožėtis kiekvienu jų šokio judesiu.

 

Greitai ir energingai įsukęs ir įtraukęs į šokio sūkurį, „Acid city“ taip pat greitai iš jo ir paleidžia. Viena aišku, patraukęs dėmesį ir sužavėjęs savo muzikos ir veiksmo sutelktumu abejingų nepalieka. Kviečia tokiu miestu ir jo tempu grožėtis arba bėgti nuo jo.

 

*  *  *

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.