Gegužę prasideda Kanai, kurių programa švyti pirmo ryškumo garsenybių vardais, bet šiemet jau įvyko keli svarbūs tarptautiniai kino festivaliai, kuriuos ir aptaria „Kino“ autoriai. Linas Vildžiūnas rašo apie Roterdamo festivalį. Čia pirmenybė atiduodama formos naujovėms ir kartu bandoma konstatuoti autorinio kino situaciją. Živilė Pipinytė - apie Berlinalę, kurios politiškai angažuota programa bandė apibūdinti krizės ištiktą pasaulį. Laima Kreivytė - apie neseniai Vilniuje pasibaigusį „Kino pavasarį“, kuris inicijavo savo konkursinę programą. Joje autorė pamatė kelis dėmesio vertus filmus. Santa Lingevičiūtė - apie kelis lietuviškus „Kino pavasario“ filmus ir jų grėsmingą neprofesionalumą. Ji taip pat aptaria „Kino pavasario“ surengtą didžiojo italų kino režisieriaus Federico Fellini retrospektyvą.
Man nuolat kyla retorinis klausimas: kodėl norėdamas pamatyti dėmesio vertą filmą turi metus laukti festivalio arba skatinti piratų verslą? Nesulaukęs balandį kino teatruose žadėto kino epo apie Che Guevarą, susiradau jį kitur. Patys suprantate kur. Todėl buvo įdomu skaityti Che Guevarą Steveno Soderbergho filme suvaidinusio Benicio Del Toro (jo atvaizdas papuošė ir žurnalo viršelį) portretą, kurį parašė Izolda Keidošiūtė.
„Kino teatro“ rubrikoje - daug jau pasirodžiusių ir dar laukiamų filmų recenzijų. Vaidas Jauniškis kritiškai vertina geriausią pernykštį Europos filmą - Matteo Garrone's „Gomorą“. Recenzuodama vieną pernykščių Kanų sensacijų - vengro Kornélio Mundruczó „Deltą“ , Rūta Birštonaitė randa filme daug sąsajų su lietuvių ir ypač Šarūno Barto kinu. Auksė Kancerevičiūtė rašo apie „Soi Cowboy“, Karolis Baublys - apie „Atsitiktinumus“, Neringa Kažukauskaitė - apie „Auksine palmės šakele“ pernai Kanuose apdovanotą „Tarp sienų“, Ramūnas Pronckus - apie „Gran Torino“, Romas Zabarauskas - apie „Imtynininką“, Nijolė Andrijauskienė taip aptaria „Lūšnynų milijonierių“, kad perskaičius jos recenziją kilo noras dar kartą pasižiūrėti filmą. Filmai, jų autoriai ir stiliai - skirtingi, kritikų vertinimai - taip pat, bet juos sieja tai, kad Lietuvos ekranus visi jie pasiekė sulaukę svarbių ir įspūdingų apdovanojimų. Prekės ženklas lietuviams, pasirodo, būtinas ir kine. Gaila tik, kad jo nereikalaujame iš lietuvių kino.
„Namų kino“ rubrikoje Skirmantas Valiulis pristato neseniai pasirodžiusį DVD su lietuvių dokumentikos „aukso fondu“ - keturiais dokumentiniais Janinos Lapinskaitės filmais. Taip pat pristatomi du biografiniai filmai: Andrejaus Kravčiuko „Admirolas“ ir Mary Harron „Nuodėmingoji Betė Peidž“.
Šio numerio „Lietuvių filmoteka“ nėra didelė - ekranuose dar nepasirodė visi žadėti filmai. Lukas Brašiškis recenzuoja itin populiarią dokumentinę juostą - Agnės Marcinkevičiūtės pasakojimą apie rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, Sonata Žalneravičiūtė - debiutanto Giedriaus Zubavičiaus „Gėles“. Daug vietos skirta lietuvių kinematografininkus sujaudinusiam įvykiui - Laimono Tapino knygos apie režisierių Vytautą Žalakevičių pasirodymui. Knygą „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“ recenzuoja Skirmantas Valiulis. Su jos autoriumi kalbasi Valdas Gedgaudas.
Pasiilgusiems kitokių erdvių - Neringos Kažukauskaitės esė apie Sankt Peterburgą. „Dangus, jūra, debesys“ - tai ir pasakojimas apie miestą, ir apie jame kurtą kiną, ir apie legendinį „Lenfilmą“, kuriame dirbo ne vienas lietuvių kinematografininkas. Naujame „Kine“ rasite ir tradicinį būsimų renginių pristatymą bei kino naujienas trumpai. Tikiuosi, kad naujojo „Kino“ skaitymas sužadins šviesių pavasariškų minčių.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *