Proveržis nepastebėtas

Danutė Gambickaitė


Danutė Gambickaitė: Jei pavasarį įsivaizduotume kaip žmogų, jis būtų pats karingiausias iš kitų metų laikų. Visa, kas gyva, nusibraukia per žiemą kiek papelijusias rudens pleiskanas ir stoja į kovą už būvį - kas sulapos, pražys greičiau. Ne pavasaris, o žiedadulkių invazija. Deja, Vilniaus dailės akademijos studentų meno dienų dalyviai, atrodo, ne visai suprato, ką reiškia žodis invazija, arba suprato, bet ne visi. Jaunas VDA menas niekur neįsiveržė. Gal ir veržėsi, tik taip lėtai ir tingiai, kad nespėjau to pamatyti. Ir kalti čia jokiu būdu ne organizatoriai. Patys studentai kažkokie apatiški. Atrodo, jau kuris laikas SMD jiems - tik dar viena kažkokia disciplina, „nuleista“ šalia tapybos, piešimo, kompozicijos. Maždaug: „sudalyvauk studentų meno dienose, gal dėstytojai labiau tave įsimins“.

 

O juk kažkada, kaip vyresnioji karta pasakoja, SMD tiek iniciatyvos, kažkokios vidinės jėgos turėjo. Būtų buvę smagu, jei ši iniciatyva nebūtų praradusi aktualumo, deja. Dabar dalyvauja vos 20 ar kiek daugiau studentų, o juk tai vis dėlto šiokia tokia proga „pasivaidenti“ kokioms nors stambesnėms svarbesnėms meno institucijoms. Kita vertus, įsivaizduokim, kad studentai tarsi kokie lakmuso popierėliai, indikatoriai, parodantys tai, kas vyksta aplink. Tat kokios „jauno meno invazijos“ galima iš jų tikėtis? Gal SMD visai nebereikia? Bet ne viskas taip liūdna, nes pora kūrėjų žengė tvirtai, žinodami, ką nori pasakyti, nei per drąsiai, nei per tyliai, tiesiog taip, kaip reikia, jų dėka jaunas menas ir pajudėjo, tik invazijai, deja, kelių studentų neužtenka.

 

Eglė Juocevičiūtė: Taip, buvo keli įdomūs darbai, bet jie dingo padrikoje SMD retorikoje. Paroda man priminė eilinę peržiūrą, turiu omeny, kad nebuvo įdomių darbų eksponavimo sprendimų. Apskritai, įdomu, kad SMD parodoje, kurios tikslas buvo pristatyti akademiją visuomenei, dalyvavo beveik vien grafikai ir tapytojai, keli keramikai. O geriausiai įvertinti studentai iš mažiausiai atstovautų, bet maištingiausių ir įdomiausių Fotografijos ir medijos meno bei Skulptūros katedrų. Vis dėlto pirmosios studentai dar surengė savo videodarbų peržiūrą, o „konceptualiai kritiškų“ skulptorių nesudomino iš aukščiau nuleista iniciatyva. Kita vertus, iš tiesų keista, kad jie nesinaudoja proga pasirodyti, kai viskas yra už juos suorganizuota akademijos vadų ir studentų atstovybės. Toks pasirodymas galėtų būti puiki proga institucijų, tos pačios akademijos kritiškam vertinimui iš vidaus, ypač dabar, kai po Europos Komisijos įvertinimo akademijai gresia netekti suverenumo. Be to, parodos ekspozicija man priminė komercinę galeriją, ką jau kalbėti apie tikrąjį meno turgų kiemelyje.

 

Gal ir tu pastebėjai vieną sandorį: moteris pirko grafikos darbą, krykštavo negalėdama patikėti, kad perka meno kūrinį, o autorė tuojau pat, užsilipusi ant palangės, nupjovė virveles, ant kurių kabėjo atspaudas, ir padavė pirkėjai. Ši pasikišo darbą po pažastim ir krizendama nuėjo. Labai džiaugiuosi autorės sėkme, tik keista, kad sandoris įvyko apie 18 valandą, tad vėliau atėję žmonės matė vien vėjo gūsiuose besiplaikstančias virveles ir nepilną ekspoziciją. Nors gal kaip tik toks vaizdas gali kitus padrąsinti bėgti iki bankomato. Man tik keista, kad studentų meno dienos, atstovaujančios Vilniaus dailės akademijai, pristatė ją kaip interjero „įjaukintojų“, amatininkų mokyklą.

 

D. G.: Gal reikėjo sugalvoti kitą SMD šūkį, nes tie kūrinių įkainojimai bei vėjyje besiplaikstančios virvutės labai jau kontrastavo su kiek manifestaciniu šūkiu - „jauno meno invazija“. Atrodo, kad Neringos Černiauskaitės konferencijoje skambėjusiame pranešime „Ateities menininkai ir kultūros teritorija: invazija, infiltravimas ar partizaninis karas?“ suformuluotai „infiltruotų“ jaunųjų menininkų grupei priklausė daugelis SMD pristatytų jaunųjų autorių, nors kelis iš jų aš vis dėlto priskirčiau ir prie „invazininkų“. Man taip pat kai kurie SMD momentai priminė studentų darbų peržiūras. Atsimeni, koks buvo per Arno Anskaičio ir Petro Židelevičiaus audiovizualinio projekto aptarimąpasisakiusių kelių dėstytojų požiūris ir net kalbėjimo tonas? Keista, kodėl jie vis jaučia pareigą „pakandžioti“ studentą, dažnai neargumentuotai, arba ta argumentacija skystoka. Susidaro toks įspūdis, kad svarbus tik pats „pakandžiojimo“ procesas, bet juk čia ne peržiūra!

 

E. J.: Tikriausiai ir studentams, ir dėstytojams sunku perlaužti tą peržiūrinį nusiteikimą. Manau, iš jo ištrūko Jono Aleksejaus „Tas-pats“ ir Antano Stančiaus „Skaitmeninis panoptikumas“. „Tas-pats“ puikiai tiko skatinti visuomenės susidomėjimą akademija, veikė kaip tikras atrakcionas, keliantis nuotaiką, tik kažkodėl pamaniau, kad atsidūręs tokioje komerciškoje erdvėje jis neteko konceptualaus lygmens, nes krykštaujantys tėveliai ir vaikučiai, besifotografuojantys veidrodiniame vienas kito kūne, tikrai negvildeno savęs ir kito suvokimo.

 

D. G.: Sutinku, kad „Tas-pats“ prašyte prašėsi kitos erdvės, nes dabar jis tarsi prarado dalį rimtumo. Kita vertus, tas žaismingas, netikėtas žavesys, kai „gyvai“ sujungiamos dvi priešpriešinės erdvės ir tu gali pasimatuoti savo oponento galvą, išliko. Nors man šitas darbas pasirodė turįs ir kiek rimtesnių prasmių, ne tik „kelti nuotaiką“, jis aplink save sukuria gana platų interpretacijų lauką. Dvipusis veidrodis - galutinis taškas, kvadratas. Čia atsiranda ir panašumas su Antano Stančiaus „Skaitmeniniu panoptikumu“. Ekspozicijos erdvėje pagal panoptikumo modelį išdėliotos vaizdo kameros, kurių tiesiogiai transliuojami stebėtojo (šiuo atveju ir veikėjo) atvaizdai sujungti videoprojekcijoje, tarsi sukuria tokią terpę, kurioje žmogus turi pasijusti stebimas visa reginčios akies. Ji, kaip ir instaliacijos „Tas-pats“ veidrodis, yra kažkoks ir galutinis, ir pradinis taškas, juodoji skylė, į kurią viskas susiveda. Atrodo, kad „Skaitmeninio panoptikumo“ kontrolė peržengia ir laiko ribas. Skaitmeninių technologijų panaudojimas savo ruožtu darbui suteikia ir futuristinio atspalvio, žymi savotišką priklausomybę ar kažkokią grėsmingą globalią nuojautą, kad mes tapome skaitmeninio panoptikumo, kurį patys sukūrėme, įkaitais.

 

E. J.: Man tas darbas labai patiko. Jis, manau, veikia ir kaip atrakcionas, ir išlaiko gilesnes visuomenės kritikos idėjas. O kaip tau videoperžiūros? Man jos kiek prailgo, programa sudaryta „jei tik nori - dalyvauk“ principu. Žinoma, šis principas veikė ir parodoje, bet čia gali nesudominusį darbą praeiti, o per nepatinkantį videokūrinį nebent nusnūsi, tik taip rizikuotum praleisti įdomesnius. Manau, kad videodarbai turėjo būti kruopščiau atrinkti. Nežinau, ar tave taip pat, bet mane šiek tiek erzino tai, kad buvo aiškiai matoma, jog filmukas sulipdytas tam, kad studentas atsiskaitytų vieną ar kitą užduotį, o ne tam, kad pasakytų kažką įdomaus. Vėl grįžtu prie to peržiūrinio jausmo... Manau, vertėjo palikti tik kūrybingiausias užduotis, o jų tikrai buvo.

 

D. G.: Kai kurie videodarbai tikrai galėtų pretenduoti ir į galerijos (ne tik peržiūrų) erdves, pavyzdžiui, Sauliaus Leonavičiaus „Ramybės Jums“. Šiame darbe parodytas visai kitas žiūros taškas, atveriantis dar neišnaudotą po vandeniu esančią erdvę, kurioje lydimi banginių giesmių juda žmonių kūnai. Gintarės Rakickaitės „Presas“ taip pat kuria tiesioginį kontaktą su žiūrovu, „išjudina“ pojūčius, sąmoningai vaizdinėmis priemonėmis kelia erzulį, įtampą. Yra ir daugiau neblogų darbų, bet jie tarsi ištirpsta toje bendroje masėje.

 

E. J.: Aš tai labai džiaugiuosi, kad po viso šeštadienio, praleisto akademijoje, dar nuėjome į ARTKOR galeriją, į parodos „Things to come“ atidarymą. Vienožinskio mokyklos fojė ir rūsio, aišku, nepalyginsi su skliautuotais akademijos koridoriais ir požeminiais labirintais, bet, matyt, tai ir lemia malonų netikėtumą. Galerijoje parodos organizuojamos vien VDA studentų (skulptorių) pastangomis, palaikomomis mokyklos direktoriaus Algio Lankelio. „Things to come“ kuruota irgi studentų, tik Karlsruhės dailės akademijos. Kuratorius Vytautas Jurevičius, ten studijuojantis lietuvis, atvežė daug bent jau man seniai nujaustos energijos ir iniciatyvos. Nusprendęs „atvežti“ kuo įvairesnį kontekstą, jis internetu susipažino ir į parodą pakvietė dar po menininką iš Malmės, Ciuricho ir Miuncheno. Tik atvykę į Vilnių jie pamatė erdvę, kurioje dirbs. Ir, man atrodo, suimprovizavo gana sėkmingai. Parodos ekspozicija buvo tikra atgaiva po parodos-peržiūros akademijoje. Darbai ir kyšo iš sienos, ir užima visą kambarį, ir nuslenka nuo sienos ant grindų, be to, per atidarymą rodyti du performansai.

 

Temos varijuoja nuo lietuvio ir rytų europiečio identiteto iki mokslinės fantastikos, laisvalaikio istorijos ir baltojo kubo interpretacijos. Manau, šie atskiri darbai paroda tampa dėl to, kad jie visi yra dailės istorijos ir/ar antropologijos tyrimų rezultatai, tuo tarpu akademijoje viskas labiau primena formos ir technikos ieškojimus.

 

D. G.: Galbūt VDA studentai taip pat labai aktyviai dalyvauja kituose projektuose, tik mes jų nežinom. Matyt, tik išėję iš akademijos jie nustoja vykdyti užduotis. Svarbiausia, kaip rodo ir ARTKOR paroda, vis dėlto yra iniciatyva, noras veikti. Jeigu jo nėra, nebus ir invazijos.

 

Parengė Danutė Gambickaitė

 

*  *  *
© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.