Žinoma, kai kurios trupės, kasmet ar beveik kasmet pasirodydavusios festivalyje, nebuvo pakviestos. Tačiau LŠIC direktorius Audronis Imbrasas tęsia prieš kelerius metus pradėtą tradiciją festivalio metu organizuoti atskirų šalių šokio „vitrinas“. Šiemet žiūrovų laukia kartu su nacionaline programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ bei „CulturesFrance“ ir Prancūzų kultūros centru Vilniuje rengiama prancūzų šokio vitrina „FranceDanse Vilnius“, jai atitenka festivalio „liūto dalis“ - gegužės 8-11 dienos. Prancūzija - šokio šalis. Čia klestėjo klasikinis baletas, čia dirba šimtai šiuolaikinio šokio trupių. Ir Vilniuje pasirodys pačios įvairiausios trupės iš kelių Prancūzijos miestų, leidžiančios įsivaizduoti šios šalies šiuolaikinio šokio spektrą.

Vitriną pradės itin originalus trupės „Beau geste“ pasirodymas Sereikiškių parke. Trupė susikūrė 1981 m., iš pradžių jai vadovavo amerikiečių choreografas Alvinas Nikolaïsas, turėjęs ir scenografo bei lėlininko įgūdžių. Galbūt tai paveikė jo mokinį, dabartinį trupės choreografą Dominique'ą Boiviną, nes trupė dažnai šalia šiuolaikinio grynojo šokio užsiima ir tokiais originaliais projektais, koks bus Vilniuje rodomas „Pašėlęs svaigulys“. Tai lyriškas pasakojimas apie vyriškio ir ekskavatoriaus draugystę. Didžiulė aplink savo ašį besisukanti mašina - tarsi atgijusi vaikystės svajonė, šiuolaikinis Frankenšteino kūrinys, po kurio geležiniu šarvu bunda žmogiški jausmai.

Rafinuotam, gražiam ir kartu metaforiškam prancūzų šiuolaikiniam šokiui atstovauja šiuo metu itin populiaraus choreografo Thomas Lebruno darbai. Jų įvairovę ir choreografo visapusiškumą pristatys Lebruno vadovaujama trupė „Illico“, įkurta 1998 m. Lilio miesto Rubė choreografijos meno centre. Choreografui įdomu stebėti šiuolaikinius žmones. Spektaklyje „Switch“ („Pasikeitimas“) žaidžiama kaukėmis - keturi šokėjai keičiasi veidais tarsi tapatybėmis, tokiu būdu išplėsdami savo raiškos galimybes. Spektaklis „Nustėręs žvaigždynas“ - tai atidesnis žvilgsnis į kultūros ar religijos sukurtus žvaigždžių vaizdinius istoriniame kontekste, o „Sapnai apie valsą“ - ironiškos valso, kaip absoliutizuoto šokio, traktuotės.

Bus įdomu pamatyti Lebruno bendradarbiavimo su šokėja Loreta Juodkaite rezultatą. Plastiška, puikiai improvizuojanti Juodkaitė jau kelis mėnesius dalyvauja Prancūzijoje kuriamuose šokio projektuose, vienas iš kurių - su Lebrunu. Šios šokėjos pastarųjų metų svajonė buvo padirbėti su choreografu, kuris jai pačiai atskleistų jos naujas galimybes. „Daryk tai, nedaryk to“ ir yra naujų šokėjos galimybių atradimas.

Visiškai skirtingoms šiuolaikinio šokio sritims atstovauja kitos trys Prancūzijos trupės. „Systeme Castafiore“, įkurta brazilės šokėjos Marcios Barcellos ir prancūzų kompozitoriaus Karlo Biscuito, visuomet linksmai ir išradingai žaidžia scenos erdvėmis, scenografijos elementais ir kostiumais, scenoje sukurdama spalvingus, ironiško humoro nestokojančius spektaklius. Trupės credo - „perkurti pasaulį žaidžiant“. Spektaklyje „Stebuklų vadovėlis“ kviečiama pažvelgti į liaudies pasakos esmę remiantis rusų etnologo ir folkloristo Vladimiro Propo metodu. Scenoje veikia tradiciniai liaudies pasakų personažai, perkelti į jiems neįprastas aplinkybes.

Visiška šios trupės priešingybė - trupė „Revolution“, išradingai jungianti hip hopą ir kitų stilių šokį. Matysime pirmą didelės apimties jos vadovo Anthony Egéos spektaklį „Miesto baletas“, brandintą penkerius metus ir subūrusį 10 puikių hip hopo šokėjų, kuriems teko dar ir rimtai pasimokyti baleto. Spektaklyje šokama ir pagal Antonio Vivaldi „Stabat mater“ melodiją, ir pagal Maurice'o Ravelio „Bolero“, ir pagal specialiai šiam spektakliui parašytą Francko II Louise'o muziką. Trupės virtuoziškumas ir ekspresyvumas paskatino „Miesto baletą“ pavadinti „gyva anomalija“ ir „skulptūra su puantais“.

Bordo mieste reziduojanti buto šokio trupė „Ariadone“ jau matyta Vilniuje - 1999 m. „Naujajame Baltijos šokyje“ ji parodė spektaklį „Šventasis pavasaris“, kuriame šoko ir lietuvė Rasa Alksnytė. Viena garsiausių pasaulyje buto šokio kūrėjų japonė Carlotta Ikeda pagarsėjo kaip provokatorė, pasipriešinusi griežtai apibrėžtiems lyčių vaidmenims, todėl jos vadovaujamoje trupėje šoka vien moterys, nors ilgą laiką buto („tamsos šokis“) buvo vyrų privilegija. Naujausias „Ariadone“ spektaklis - tai trys solo apie aseksualaus erotiškumo paieškas: „Kiaulpienė“ („Tampopo“), „Bangos“ („Waves“) ir „Baltas vaiduoklis“ („Shiroi yūrei“).

Tradiciškai „Naujajame Baltijos šokyje“ dalyvauja ir Baltijos jūros regiono šalių atstovai, bet šiemet jų gerokai mažiau nei anksčiau. Po kelerius metus trukusių derybų ir laiko derinimo pagaliau Vilniuje išvysime ir vieną geriausių Norvegijos trupių „Carte Blanche“, kuriai nuo 2008 m. vadovauja Brunas Heynderickxas. Ši repertuarinė trupė dirba su kviestiniais choreografais, todėl žiūrovams gali parodyti paties įvairiausio stiliaus spektaklius. Į Vilnių trupė atveža Jungtinėje Karalystėje dirbančio, Izraelyje šiuolaikinį šokį studijavusio ir „Batcheva“ trupėje šokusio choreografo Hofesho Shechterio spektaklį septyniems vyrams „Maištas“, įkvėptą žinių apie Prancūzijos priemiesčių riaušes. Kitą spektaklį „Kiaulė žudikė“ sukūrė Izraelio choreografė Sharona Eyal. Tai vienintelis jos spektaklis, sukurtas ne „Batcheva“ trupei, su kuria ši choreografė nuolat dirba. Jame šoka šešios moterys, gracingai balansuojančios ant destruktyvumo ribos.

Islandijai atstovaus komiškas duetas - islandė Steinunn Ketilsdóttir ir amerikietis Brianas Gerke, kuriuos į porą sujungė studijos Niujorke. Jų spektaklis „Amžinai mylime, Debbie ir Susan“ - gyva ir netikėta veiksmo, muzikos ir teksto sintezė, parodijuojanti JAV mėgstamus moteriškus serialus ir jų poveikį visuomenei, - sulaukė didžiulio žiūrovų ir žiuri komisijos palankumo pernai Danijoje vykusiame festivalyje „Dansolution“.

Tame pat festivalyje Danijoje antrąją premiją laimėjo choreografas Kasperas Daugaardas Poulsenas. Vilniuje pamatysime trupei „Club Fisk“ jo sukurtą spektaklį „Forestllinger“, šis pavadinimas reiškia „įspūdis“, „vaizduotė“. Jis sukurtas dviem šokėjoms, trims kostiumams, dviem kaukėms ir stendui. Spektaklyje klausiama: ar nuodugniai žiūrovų akivaizdoje išpreparavus spektaklio sukūrimo ir atlikimo metodiką, jis dar gali stebinti? Atsakymo komiškumo suvokimas priklauso nuo žiūrovo humoro jausmo lygio.

Vokiečių šiuolaikinis šokis nėra dažnas svečias Lietuvoje, bet prieš kelerius metus „Naujajame Baltijos šokyje“ trupės „resistdance“ parodytas spektaklis „Fractured m“ paskatino atidžiau sekti jaunos choreografės Silke Z. darbus. Vilniuje pamatysime naują tarpdisciplininį jos projektą „Privačios erdvės“, sukonstruotą iš šokio, vaizdo instaliacijos ir kino filmo, kuriame tyrinėjama emocinė instaliacijos įkalintoje erdvėje egzistuojančių kūnų būklė. Kurdama spektaklius Silke Z. atsižvelgia į atlikėjų susitikimus su publika, buvimo scenoje potyrius ir iš to gimstančias būsenas, kurios savo ruožtu inspiruoja judesius. Spektaklis 2008 m. buvo apdovanotas Kelno šokio ir teatro prizu.

Šiame projekte dalyvaujanti šokėja Caroline Simone pristatys savo pačios spektaklį „Kūrinys“, sužavėjusį žiūrovus tarptautiniame šiuolaikinio šokio organizacijų susitikime „Aerowaves“ Ispanijoje. Daugelis festivalių organizatorių panūdo šį monospektaklį parodyti savose šalyse. Raudonplaukė šokėja mobilizuoja visą savo ir žiūrovų vaizduotę ir priverčia matyti tai, kas realybėje neegzistuoja - aistringą poros romaną. Maža to, žiūrovai beveik pasijunta vestuvių ceremonijos dalyviais.

Latvijai atstovaus dažna festivalio viešnia Olgos Žitluchinos šokio trupė. Jos spektakliai visuomet sujungia ironiško humoro kibirkštis, gerą šokį ir žaismingas metaforas. Tą patį galėsime išvysti ir spektaklyje „Quick Time Player“, kuriame kalbama apie visuomenę į priekį genantį laiką, apie greičio ir lėtumo santykį ir baimę nepastebėti grožio.

Trupė „Dewey Dell“ (Italija) taip pavadinta Williamo Faulknerio romano „Kai aš gulėjau mirties patale“ veikėjos vardu. Šią trupę 2007 m. įkūrė keturi jaunuoliai - trys garsaus režisieriaus Romeo Castellucci vaikai Teodora, Agata ir Demetrijus su artimu draugu Egenium Resta. Visi mokėsi Claudios Castellucci ritminio judesio mokykloje. Jų bendras spektaklis „ã elle vide“ - tai tarsi ilgam įsimenantis mistiškas sapnas, kuriame veikia du prieštaringi personažai - baltas skorpionas ir raudonas gaidys, reprezentuojantys skirtingas spalvas, elgesio modelius, požiūrius, prigimtis.

Kitas italų choreografas Leonardas Diana parodys spektaklį „Į šviesą“ apie kūną kaip energijos šaltinį, apie jo grįžimą į gyvenimą ir amžinosios šviesos atradimą. Šis monospektaklis, sukurtas 2007 m., yra nuolat kviečiamas į įvairius festivalius.

Niekuomet „Naujasis Baltijos šokis“ neatsisakė pristatyti naujausių Lietuvos choreografų darbų. Tad žiūrovai turės puikią galimybę išvysti Zalcburge šokio studijas baigusios ir greitai išgarsėjusios Loretos Juodkaitės „Sibilę“, pirmąkart parodytą Naujųjų metų išvakarėse. Šį monospektaklį choreografė ir atlikėja sukūrė kartu su režisierium Valentinu Masalskiu. „Sibilė“ sukurta pagal to paties pavadinimo Pero Lagerquisto romaną apie žmonių ir dievų tarpininkę, nusikaltusią dievams, todėl žmonių pasmerktą ir atgailaujančią moterį. Spektaklis buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.

Kauno šokio teatras „Aura“ į Vilnių atveža buvusios savo šokėjos, šiuo metu Helsinkio teatro akademijoje (Suomija) šiuolaikinio šokio magistrantūroje studijuojančios Raimondos Gudavičiūtės pirmąjį spektaklį „Atgal“. Minkštais, tąsiais judesiais choreografė atskleidžia vienatvės, nesaugumo, praeities prisiminimų ir grožio pojūčius.

Klaipėdos choreografė Agnija Šeiko su šokėja ir choreografe Dovile Binkauskaite sukūrė spektaklį „Paralelinė fantazija“, kurios premjera bus parodyta festivalyje. Spektaklis kurtas naudojantis šokėjų atminties „saugyklose“ išlikusių mėgstamiausių pasakų motyvais ir jų veikėjų charakterio bruožais. Šokio spektaklį abi choreografės, dirbančios Klaipėdos universitete, sukūrė savo studentams, scenografu pasikvietusios nuolatinį Šeiko bendraautorį skulptorių Jurgį Malinauską.

Jauniausiais festivalio dalyviais galėtume laikyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentę Jonę Dambrauskaitę ir šokėją bei aktorių Tautvilą Gurevičių. Jie abu pristatys savo pirmuosius darbus. Aktorystę studijuojanti antrakursė Dambrauskaitė šokio mokėsi Kauno choreografijos mokykloje. Savo monospektaklyje „Homo sum“ ji prabyla apie toleranciją, kuri kartais gali varžyti ar net įkalinti žmogaus mintis. Tai pasakojimas apie savo gyvenimo kelio paieškas, išsivaduojant iš visuomenės primetamų stereotipų.

Gurevičius taip pat neseniai baigė LMTA, dažnai yra kviečiamas šokti ir vaidinti kitų kūrėjų dramos ir šokio spektakliuose. Spektaklis „4 su puse vizijos. Supratimai“ - pirmas didelis jo darbas, intymus ir asmeniškas monospektaklis. Jame judesio ir vaizdų kalba prabylama apie tiesą, laisvę, išlikimą savimi, namų pasiilgimą, neregimybę, kuri visuomet greta.

Abu šių choreografų spektakliai buvo sukurti kaip dalis jaunus menininkus remiančio „Menų spaustuvės“ projekto „Atvira erdvė“.

Festivalio dalyvių pasirodymai vyks „Menų spaustuvės“ Juodojoje ir Kišeninėje salėse, II studijoje, Sereikiškių parke bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje ir Mažojoje salėse.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.16 (845), 2009-04-24