Daugelis tavo kūrinių buvo sukurta įvairiose rezidencijose užsienyje. Jeigu tu galvoji apie žiūrovą, tai kas jis būtų? Ar čia išvis svarbi topologija?
Man žiūrovas labai įdomus. Bet aš apie jį mąstau šiek tiek plačiau tiek vietos, tiek laiko prasme. Ar jis čia, ar kitur - man nelabai svarbu. Visų pirma aš stengiuosi, kad darbą galėtų perskaityti ne saujelė žmonių, o platesnė publika, todėl nepaisant glaudaus ryšio su ta aplinka, kurioje kuriu, jis yra skirtas ir labai nuo tos vietos nutolusiam žiūrovui. Laikas ir erdvė įgauna kitus matmenis. Man taip pat labai svarbu, kad jis nebūtų skirtas labai intelektualiai publikai arba siauram regionui.
Nemažai tavo kūrinių kalbiniu požiūriu yra „nesuprantami“ ir „neperskaitomi“. Tu savo kūryboje dažnai pasitelki užsienio kalbą, kurios ne tik kad daugelis nemoka, bet ir tu pati jos nesupranti.
Būtent, aš pati jos nemoku ir negalvoju apie tuos, kurie ją moka. Tai nėra skirta mokantiems. Visi kiti - tokie kaip aš.
Vadinasi, kalbą naudoji ne kaip priemonę nusakyti reikšmes. Regis, tau kalba įdomi kaip forma, daugiausiai fonetiniu požiūriu.
Tiesiog norėjau padaryti darbą apie neįvykusią komunikaciją arba apie kažkokį NE. Priešingą dalyką tam, kam paprastai naudojama kalba. Nesemiu ir labai neanalizuoju jos struktūrų. Noriu naudoti kalbą kaip įrankį nesusikalbėjimui. Pati daug ko nesuprantu, todėl man svarbus šis momentas. Nesuprantu, kaip viskas veikia, kaip veikia šioji neva reali tikrovė, nesuprantu žmonių bendravimo mechanizmų, iš dalies atmetu tas struktūras, kuriose žmogus tarsi privalo veikti.
Į viską žvelgiu remdamasi asmenine patirtimi. Visa tai kyla iš stokos būsenos ir iš dalyvavimo prasmės pojūčio aktualumo. Niekada nesijaučiu pakankamai dalyvaujanti. Man norisi kažkokios šviesos, kad nebūtų įlendama į miglas, nors ūkas irgi gali būti pilnas prasmių.
Daugelis tavo darbų gimsta iš tam tikros stokos būsenos, kas būdinga ir pasakų konstrukcijoms. Pagrindinis herojus pradeda veikti tada, kai atsiranda stoka. Tu savo kūryboje esi veikiantis, labai galingas subjektas.
O pasaka visada laimingai baigiasi?
Ne visada, bet pasakos visada turi panašią struktūrą. Tu esi kaip pasakos herojus, bet ir būni atskirai nuo jo, pati sau. Ar mėgsti pasakas?
Taip, pastaruoju metu labai pamėgau pasakas. Aš dalyvauju savo kūrinyje, bet nevaidinu, o tik atlieku tam tikrą vaidmenį, bet ir esu savimi. Žinoma, kad galėčiau susirasti geresnių aktorių, bet man būtinai pačiai reikia dalyvauti tame kūrinyje. Įsivaizduoju, kad tik šitaip galiu žengti dar kažkokį žingsnį į tą veikimo sferą.
Kaip tu pasikeiti išėjusi iš kūrinio erdvės? Ar tau pavyksta iš jos išeiti?
Aš šių erdvių nelyginčiau, kaip ir nelyginčiau savo realaus gyvenimo su anuo. Gal greičiau pasakyčiau, kad gyvenu nerealioje erdvėje, o kurdama patenku į tikrovę. Ieškau jos ir pati tampu joje tikresnė. Aš ją sukuriu, kad pamatyčiau daugiau.
Daugelis kuratorių ir meno teoretikų tvirtina, kad tu esi dar „nepamatyta“. Kaip tu pati jautiesi?
Tam tikra prasme taip ir jaučiuosi. Gal todėl, kad darbus pradėjau daryti gana vėlai, o ir kuriu lėtai. Parodoje „Saviobjektai“, kurioje norėta parodyti jauną kartą, man sunku buvo „įsipaišyti“, nes su jauniausiais mes jau visai kitaip mąstome. Pagal amžių turėčiau būti vidurinioji karta, bet ten manęs irgi nėra.
Pastaraisiais metais dirbu gana nuosekliai ir gana gerai jaučiu, ką darau. Man yra svarbus savo vaidmens supratimas. Menotyrininkė Dovilė Tumpytė sakė, kad tarsi įvedu save į nepatogią situaciją, vietą ir ten veikiu. Negi aš tyčia tai daryčiau? Aš įvardinu nepatogias, problemiškas būsenas ir situacijas. Ir šie dalykai nėra vien tik mano asmeniniai, juose skendi daugelis.
Gal tai susiję su tikrove?
Nežinau, kas ta tikrovė. Ką valgai? Ką geri? Tada labai mažai tos tikrovės. Aš kalbu apie kitą tikrovę, apie dvasinius dalykus. Man atrodo, kad viską reikia daryt labai prasmingai. Pavyzdžiui, sugenda pienas. Reikia išpilti, o man tai tragedija.
Tu turi tekstilininkės magistro laipsnį. Kodėl dirbi su videomenu ir fotografija?
Buvau labai gera tekstilininkė, vėliau man pasirodė, kad tai beprasmiška. Taktiliškumas, čiupinėjimas man vis dar svarbu ir labai malonu, bet aš supratau, kad prisirišimas prie medžiagos yra kažkokia nuodėmė. Tai neišlaisvina. Ir nors man patinka dalykai, kurie reikalauja kruopštumo ir užima daug laiko, aš supratau, kad tiesiog nieko nespėčiau. Būčiau dar labiau atskirta, o to visai nenoriu. Kalbant apie fotografiją ar videomeną, nesigilinu į pačias medijas, aš jas tiesiog naudoju. Neieškau tose medijose kažkokios naujovės, neieškau savo autorinės technikos, bandau paimti tai, kas atrasta, kas paprasta. Nesu smalsi šiuo atžvilgiu.
Tekstilė, kaip priemonė, yra per lėta, o fotografija ar videomenas suteikia galimybę greičiau gauti rezultatą. Ar kamera tau yra arčiau tikrovės?
Tekstilėje man per ankšta, be to, man patinka minimalistiniai kūrimo būdai. Rūpi ir prasmės klausimas. Galbūt neturiu galimybių sukurti tą prasmę tekstilės priemonėmis. Fotografijoje ir videomene yra vietos performatyvumui. Galiu fiksuoti savo veiksmus, įvykius, būsenas.
Papasakok apie savo performansus. Kodėl performansas?
Kaip tik vykstu į šiuolaikinio meno festivalį DOPUST Splite, Kroatijoje, atliksiu performansą „Tiek tai už vieną valandą“, kuris bus nauja versija performanso, atlikto pernai per parodos „Dialogas“ atidarymą. Gyvai esu atlikusi tik du performansus: „Identifikacija: išnykimas“ 1999 metais VDA studentų parodoje spaustuvėje, jį pakartojau Dordrechte (Olandija) ir Vienoje (Austrija). O antrasis yra „Tiek tai už vieną valandą“. Akistata su žiūrovais, jų reakcija per performansą dažniausiai man nėra svarbiausias dalykas, svarbiau yra erdvė, kontekstas, kuriame aš veikiu. Paprasčiausias būdas - performansas videokamerai, tarpininkui su žiūrovu, bet dar įdomiau praplėsti performanso ribas, kai jis žiūrovą pasiekia visai kita forma. Performanso formatas, mano manymu, labiau išreiškia ir atskleidžia veiksmą. Ši medija yra nedaiktiška, efemeriška. Su daiktais man sunkiau, nes jie turi būti kam nors naudingi ir kažkur stovėti, kabėti, blukti, dulkėti, juos ėda kandys. Nedaiktiškas meno kūrinys yra labiau nepriklausomas nuo buities.
Man regis, kad tavo performansuose yra labai svarbūs estetikos ir sąstingio momentai. Ar fotografijos, videomenas tikrai yra tik dokumentuojanti priemonė? Kad ir fotografijų instaliacijoje „Ką aš turėčiau daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių?“
Ten svarbu pozityvi nuotaika ir pozavimas lyg modelio žurnalo viršeliui. Paprašiau gero fotografo, kad mane nufotografuotų taip gerai, kaip žurnalui. Man labai įdomi tokia situacija, nes aš tikrai nesuprantu, kas tai yra. Nesuprantu tokių fotografų ir modelių duonos, nors juos labai gerbiu.
Vienaragio klausimas iškilo Alpėse, buvo ypatinga nuotaika. Fotografija tapo įrodymu, kad aš suformulavau klausimą. Man, kaip tekstilininkei, labai patiko gobelenų ciklas „Dama su vienaragiu“, kurį pamačiau muziejuje Paryžiuje. Tai išties labai stebuklinga istorija: įvykdęs tam tikras apeigas ar sąlygas, tu prisijaukinsi mitinę būtybę, kuri yra nesugaunama. Neįmanomybės įmanomybė. Kadangi šį ritualą gali atlikti tik moteris, norėjau būti panaši į tą moterį, kuri vienintelė turi galią tai padaryti. Ne kažką valdyti, bet daryti. Aš bandžiau atvaizduoti save kaip tą mergelę, norėjau „pasirodyti“ kaip įmanoma geriau. Mite kalbama, kad ji būtinai turi būti graži ir nekalta. Nekaltumą aš suprantu kaip dvasinį švarumą, intencijų skaidrumą. Visa tai yra galios sudedamosios dalys. Tačiau grožis čia - diskutuotinas dalykas. Galbūt šį mitą sukūrė vyras.
Darbų ciklas sukurtas Suomijoje šalia kalno, kur iki šiol vyksta įvairios šamaniškos apeigos, kur buvo aukojami žmonės, kur anksčiau, kaip buvo tikima, buvo dievų erdvė. Eini į mistinę erdvę?
Iš pradžių norėjau padaryti knygą, o vėliau prie šios idėjos prisijungė ir kiti sprendimai. Man labai patiko Matto Groeningo atsitiktinai internete surasta citata: „Meilė - tai sniegaeigis, kuris važiuodamas per tundrą staiga apsiverčia, prispausdamas tave. Naktį ateina ledinė žebenkštis.“ Čia labai juokingai aiškinama, kas yra meilė. Sudėjau visą mintį į automatinio vertimo programą į visokias kalbas, tokias kaip vokiečių, prancūzų, kinų, japonų, ir išėjo visai kitoks sakinys, kuris man, gerai nemokančiai kalbos, atrodė daug prasmingesnis. Manau, kad nežinojimas irgi yra galia ir suteikia daug daugiau galimybių interpretuoti. Iš vieno sakinio pagamini dar vieną ir dar vieną. Aš valdau tą procesą, nors ne viskas nuo manęs priklauso, bet, kaip jau minėjau, atsitiktinumo momentas irgi yra labai svarbus. Ši citata padiktavo dar vieną kūrinį - važiavimo sniegaeigiu performansą.
Tu čia įvedi kažkokią jėgą, kuri nepaklūsta tavo valiai.
Na aš su ja taip deruosi. Noriu, kad ji mane vedžiotų. Taip ir yra. Dar vienas svarbus dalykas - mokymasis. Mokymasis ir išmokimas turi didelę prasmę. Jeigu pasiduodi jėgai, tai tikrai negerai, o čia visas galias pajunti ir pajungi. Taip aš išmokau rašyti dailyraščiu. Norėjau, kad originali citata ir visos jos transformacijos būtų suguldytos į knygą dailyraščiu. Labai įdomi ir svarbi yra drausmė, rašymas kelias valandas per dieną...
Tavo kūriniuose veiksmas atrodo minimalus, bet yra pakankamai komplikuotas, kad ir videodarbe „Namų versija ratu su melodija, leidžiančia voverei klajoti“.
Buvo Kalėdos, nuėjau į mišką, nusikirtau eglutę, su dviračiu lauke važinėt nebuvo įmanoma, nes buvo daug sniego, tai nusprendžiau pasivažinėt kambaryje. Atrodo viskas labai simboliškai, bet aš tiesiog norėjau važinėti ratu toje studijoje, o tai pasirodė neįtikėtinai sudėtinga, nes ragai kliuvo už balkių, erdvė labai ribota, jaučiausi kaip cirko artistė, atliekanti akrobatinį triuką. Bandymų buvo labai daug, nes sukdama ratus vis už kažko užkliūdavau ir nukrisdavau. Visu šiuo ritualu aš tikėjau besąlygiškai, man tai buvo labai ypatinga ir stebuklinga. Aš tikėjau, kad kamera užfiksuos tą didelį darbą, kurį aš ten atlieku. Cikliškas judėjimas yra labai svarbi šio darbo dalis, kaip ir važiavimo ratu užsibaigimas. Reikia būtinai ištrūkti iš to nesibaigiančio rato. Tu turi pas kažką atvažiuoti, kad ir pas žiūrovą. Juk buvo Kalėdos, negalėjau visą laiką važinėt.
Tu žiūri tokiu gaiviu, gal kartais ir naiviu žvilgsniu. Mūsų kultūroje intuicija paremti dalykai yra laikomi marginaliais, laukiniais. Tavo darbuose labai daug gamtos, gyvūnų, laukiniškumo. Gal tu laukinė?
Aišku, laukinė. Man svetimumo pozicija irgi yra labai priimtina, juk atvykėliai dažnai pamato paprastus dalykus netikėtai ryškiai, kitu kampu. Man patinka nuvažiuoti į man svetimas vietas ir ten kažką kurti. Patinka kurti gamtoje, bet nesu labai didelė gyvūnų mylėtoja. Bijau, kad tai gali būti panašu į infantilumą. Aš užaugau gamtoje, obely, tai galbūt yra susiję su tuo, ką dabar darau. Ir aš tuo nesididžiuoju, tikrai.
Dar vienas fotografijų ciklas „Tundra“. Tu, sniegynai, mistinis kalnas...
Man čia buvo įdomi žvilgsnio idėja. Bandžiau sugretinti kito žvilgsnį į mane, kaip kokios istorijos heroję, kuriai irgi būdingas tam tikras žvilgsnis į tą aplinką. Aš kartojau turistinę strategiją įsiamžinti peizažo fone. Kita fotografijų ciklo dalis - mano pačios darytos to paties peizažo nuotraukos, bet jau be manęs. Čia taip pat svarbi prasmės slinktis esant ir išnykus subjektui.
Kiek tau svarbi meilės tema?
Tai yra viena iš temų, kuri sunkiai įsivaizduojama šiuolaikiniame mene, bet labai aktualizuota kine. Man ji įdomi kaip vienas iš nesuprantamų reiškinių.
Tai ką reikėtų daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių?
Jis pas tave kartais ateina, argi nepastebėjai?
* * *