Vytauto Landsbergio čiurlioniana

Jonas Vytautas Bruveris
1909 m. M.K. Čiurlionis parašė straipsnį „Apie muziką“, estetiniais ir teoriniais argumentais pagrįstą lietuvių muzikos tautinės mokyklos manifestą. Rašė praėjus vos penkeriems metams po spaudos draudimo panaikinimo, viešojo kultūros gyvenimo, profesinės muzikos kūrybos kilimo pradžioje. Todėl manė, kad lietuvių muzika, į kitų tautų muziką panašus reiškinys, atsiras „už šimto, dviejų, o gal ir už trijų šimtų metų, jeigu tik nepailsime ir jeigu pasiseks mums sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimas“ (M.K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę, 1960, p. 298).

Nors per tą šimtmetį Lietuva laisva tebuvo keturis dešimtmečius, Čiurlionio mąstytoji lietuvių muzika susidarė gerokai anksčiau, negu jis tikėjosi, - būta ir nepailsusių, ir to troškimo. Paties Čiurlionio kūryba tapo vienu jos pagrindų ir viena didžiausių vertybių. Jos tyrinėjimui ir populiarinimui profesorius Vytautas Landsbergis paskyrė daugiau kaip 50 metų.

 

Žinoma, ne tik jai. V. Landsbergis yra veikliausias visų laikų mūsų muzikologas apskritai. Parašė per 700 straipsnių (didžiausia dalis - apie lietuvių muziką; 1990 m. išleistas jų rinkinys vadinasi „Geresnės muzikos troškimas“); parengė spaudai J. Gruodžio, B. Dvariono, V. Kudirkos kūrinių rinktines, įvairių kompozitorių dainų rinktinę „Sudiev, kvietkeli“; parašė monografiją apie Č. Sasnauską, išleido jo bibliografiją ir iki tol visiškai nežinotus raštus (įdomi paralelė: tarp penkių V. Landsbergiui garbės daktaro vardą suteikusių užsienio universitetų yra Sorbona, ir jis tapo antruoju tokios aukštos prancūzų mokslo įstaigos apdovanojimą pelniusiu lietuvių muziku; pirmasis buvo Č. Sasnauskas, 1899 m. apdovanotas Dailiųjų menų akademijos karininko akademinių palmių ordinu). Tuo tarpu Čiurlionio kūrybai skirtą redaktoriaus, tyrinėtojo ir pianisto veiklą savaip vainikuoja pastarųjų metų darbai. Tai „Kūriniai fortepijonui. Visuma“ (2004 m. išleido Jono Petronio leidykla), monografija „Visas Čiurlionis“ (2008 m. itin gražiai išleido „Versus aureus“; puikios nuotraukų, dailės darbų reprodukcijos, 647 p.) ir balandžio 7 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) pristatytas jo skambinamų fortepijono kūrinių albumas (2 CD, išleido Nacionalinė filharmonija). Šia proga verta šį tą prisiminti.

 

Per pirmą antros sovietų okupacijos dešimtmetį apie Čiurlionį spaudoje tepasirodė viena kita žinutė ar straipsnelis; išskyrus retsykiais atliktą porą liaudies dainų harmonizacijų, kokį fortepijono preliudą, styginių kvartetą (ar jo menuetą), koncertuose neskambėjo ir jo muzika. Prie 1949 m. Maskvos kritikų pradėto Čiurlionio dailės „marksistinio-lenininio“ vertinimo prisijungė trys lietuvių dailininkai (pvz., 1952 m. sausio 20 d. „Literatūroje ir mene“ rašyta, kad dailininko kūryba yra „imperializmo epochos merdėjančios buržuazijos pažiūrų ir psichikos išraiška“; beje, tuomet jau buvo smarkiai išaugęs Vakarų dailėtyros susidomėjimas Čiurlioniu). Tik 1955 m. pirmąsyk leista paminėti Čiurlionio sukaktį (buvo gimimo 80-metis); spaudoje pasirodė J. Čiurlionytės, J. Gaudrimo ir J. Juzeliūno (taigi vien muzikų) straipsniai; juose glaustai užsiminta (aišku, kiek leido spaudos kontrolė) ir apie tapybos vertę. Tačiau rugsėjį turėjęs įvykti minėjimas Filharmonijoje teįvyko kitų metų sausio 18 dieną. Atliktas styginių kvartetas, Filharmonijos choras padainavo liaudies dainų harmonizacijų, R. Geniušas dirigavo „Jūrą“, o fortepijono kūrinius skambino ką tik konservatoriją baigęs pianistas V. Landsbergis. Kovo 24 d. „Literatūra ir menas“ paskelbė jo pirmąjį straipsnį („M.K. Čiurlionio meninio palikimo klausimu“), o spalio 13 d. Jonas Mackonis tame pačiame savaitraštyje pareikalavo nuo menininko nuplėšti „formalisto“ etiketę. Prasidėjo Čiurlionio atgimimas.

 

Tarp visas Čiurlionio kūrybos sritis aprėpiančių V. Landsbergio darbų yra 10 knygų. Pirmoji, „Pavasario sonata“ (1965), laikytina pirmąja nuosekliai moksline visos menininko kūrybos monografija (monografija nepagrįstai pavadinama 1912 ir 1916 m. Peterburge rusiškai išleista B. Lemano 25 p. brošiūra „Čurlianis“; joje Čiurlioniui skirta 13 p.); puiki, Čiurlionio pažinimui svetur itin pasitarnavusi N. Vorobjovo studija „M.K. Čiurlionis, lietuvių dailininkas ir muzikas“ (1938, vok. k.), kone išimtinai skirta jo dailei, o 1965 m. lietuvių ir rusų kalbomis išleistos nedidelės knygelės „M.K. Čiurlionis“ autoriai J. Gaudrimas ir A. Savickas rašyti mokslinės monografijos, matyt, neketino (vyrauja aprašymas, trūksta cituojamos literatūros nuorodų ir pan.). V. Landsbergio knygoje remiamasi rankraščiais, archyvų medžiaga. Į muzikos kūrybos bei stiliaus nagrinėjimą įterpta tiek Čiurlionio dailės problematikos bei jo raštuose randamų idėjų, kad susidaro gana išsamus menininko asmens ir jo kūrybos visumos vaizdas. Tokios struktūros yra 1971 m. rusų kalba išleista „Pavasario sonata“ ir dar išsamesnis jos antras leidimas („Čiurlionio kūryba“, 1975). Kitos knygos skirtos atskiriems dalykams. 1973 m. V. Landsbergis išleido visus Čiurlionio „Laiškus Sofijai“, paskiau pasirodė jo „Čiurlionio dailė“ (1976), „Vainikas Čiurlioniui“ (apybraižų ir straipsnių rinktinė, 1980), „Čiurlionio muzika“ (1986), „M.K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“ (1992, anglų k.), o 1997 m. profesorius parengė ir išleido (žinoma, ir panagrinėjo) visus menininko literatūrinius vaizdelius („Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Žodžio kūryba“). Todėl V. Landsbergis yra vienintelis Čiurlionio tyrinėtojas, kuris naujausią, daugelio metų darbus apibendrinančią knygą galėjo pavadinti „Visas Čiurlionis“.

 

Viena svarbiausių V. Landsbergio raštų savybių - pirminiais šaltiniais besiremiančio istoriko kruopštumas. Jis patikrino, patikslino kiekvieną Čiurlionio gyvenimo, veiklos ir kūrybos, meninių bei intelektualinių interesų faktą, ne vieną išaiškino, ištaisė ne vieną kitų autorių klaidą. Svarbių dalykų sužinojo iš Lenkijoje surastų Čiurlionio studijų draugų, bičiulių. Rengdamas spaudai (mūsų, taip pat rusų, lenkų, vokiečių leidykloms) fortepijono bei (mūsų ir rusų leidykloms) choro kūrinius, rankraščiuose išskaitė net ir paties Čiurlionio ištrintas vietas, atsižvelgė į menkiausią detalę, todėl galėjo pasiūlyti trūkstamą kokio kūrinio taktą ar užbaigą, atlikimo nuorodas ir pan. Knygose smulkiai aprašė kiekvieną eskizą, sukurtą ar kurtą, bet neišlikusį muzikos kūrinį, taip pat - kiekvieną dailės darbą su visa jo sukūrimo, eksponavimo, aiškinimo ir vertinimo istorija. „Visą Čiurlionį“ galima pavadinti knygų apie jo dailę ir muziką antruoju, pataisytu leidimu. Nors taisyti lyg ir nebuvo ką. V. Landsbergis, matyt, iš senelių Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir Jono Jablonskio, Čiurlionio amžininkų ir bendražygių, paveldėjo tą ramų atkaklumą siekiant atlikti tai, ką reikia, ir pasakyti tiesą. Tačiau ši knyga nepakeičia ankstesniųjų; į ją neįtraukta daugelis minėtųjų istoriografijos detalių. Joje „visas Čiurlionis“, jo darbų vienovė dar aiškesnė, nes pakankamai vietos paskirta literatūrinei kūrybai, fotografijai, raštams periodikoje; yra paryškintų, naujesnių menininko idėjų, darbų semantikos įžvalgų. Į visuma pavadintą „Kūrinių fortepijonui“ rinktinę redaktorius neįdėjo kompozitoriaus studijinių kūrinių, - įdėjo (ir pakomentavo) savojo stiliaus eigą atspindinčius vertingiausius darbus. V. Landsbergis pirmasis viešai yra atlikęs per 40 Čiurlionio kūrinių; pirmą plokštelę įrašė 1962 m. (paskiau 1967 m., kasetę 1996 m.); apie 90 įrašų turi Lietuvos radijas, 1998 m. kompaktinę plokštelę išleido „EMI Records“ Londone. Šiemetiniame albume įrašyti 57 kūriniai iš spausdintųjų minėtojoje rinktinėje. Šiandien Čiurlionį skambina visi lietuvių, kai kurie užsienio pianistai. V. Landsbergio skambinimas vertingas savaime, bet svarbus ir kitaip - gali pasiūlyti interpretacijos idėjų kitiems.

 

Kitais metais - Čiurlionio gimimo 135-osios metinės. Prof. V. Landsbergis sukakčiai jau pasiruošęs.

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.