Menas būti Mokytoju

7 MD
Šiomis dienomis sveikiname pianistę, pedagogę, LMTA docentę Ireną Šabūnaitę gražios sukakties, taip pat kūrybinės bei pedagoginės veiklos jubiliejaus proga, ir dalijamės mintimis apie šios Lietuvos nusipelniusios artistės nuveiktus darbus, apie šilumą, kurią ji iki šiol skleidžia tiems, kuriems pasisekė būti šalia.

I. Šabūnaitė su pagyrimu baigė studijas Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) Sulamitos Žiūraitienės-Aranovsky fortepijono klasėje, tobulinosi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, praktiko ir teoretiko profesoriaus Jakovo Milšteino klasėje (1971- 1975 m.).

 

Pažymėtinas intensyvus, griežtas, tikslus, atsidavęs ir puikius rezultatus atnešęs I. Šabūnaitės pedagoginis darbas dėstant fortepijoną Klaipėdos konservatorijoje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje. LMTA docentės klasėje fortepijono discipliną baigė per 200 absolventų, tarp jų daug žinomų Lietuvos menininkų - kompozitorių, muzikologų, atlikėjų, dirigentų, pedagogų. Pianistė surengė šimtus koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų ir regionų, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, JAV. Tai kameriniai koncertai, solinės programos, koncertai Lietuvos simfoninių, kamerinių orkestrų, įvairių kamerinių ansamblių sudėtyje. Taip pat koncertuota su chorais, žinomais atlikėjais - tarptautinių konkursų laureatais, violončelininkais Valentinu Feiginu, Igoriu Gavryšu, Vahramu Saradžianu, smuikininku Michailu Sekleriu, moldavų sopranu Marija Biešu, Lietuvos dainininkais Vaclovu Daunoru, Jonu Jociu, instrumentalistais.

 

Nemažai kūrinių įrašyta Lietuvos radijuje ir televizijoje, talkinta ruošiant plokšteles, CD, dalyvauta ruošiant ir atliekant daugelio užsienio ir ypač daug Lietuvos kompozitorių (V. Barkausko, J. Karoso, B. Borisovo, T. Makačino, A. Rekašiaus, A. Šenderovo ir kt.) kūrinių.

 

I. Šabūnaitė aktyviai dalyvavo organizuojant Baltijos šalių akademinio jaunimo fortepijono muzikos festivalius, taip pat buvo daugelio žinomų šalies atlikėjų bei kolektyvų vadybininkė. Be to, kaip muzikologė, I. Šabūnaitė aktyviai reiškėsi ir periodinėje spaudoje, ir įvairiuose meno spaudos leidiniuose.

 

Itin reikšminga docentės veikla skirta iškilaus kompozitoriaus ir pianisto Stasio Vainiūno, kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, kūrybai. I. Šabūnaitė propagavo S. Vainiūno muziką, kruopščiai analizavo teoriją, nagrinėjo interpretacijos problemas. Straipsniai, pavyzdžiui, „Kai kurios S. Vainiūno koncertų fortepijoninės interpretacijos problemos“ (Menotyra, 1977), „Fortepijoninio koncerto žanro traktuotė S. Vainiūno kūryboje“ (Menotyra, 1988), pranešimai konferencijose ir kt., nuolatinis fortepijoninės kompozitoriaus kūrybos atlikimas jos klasėje į Lietuvos muzikinį gyvenimą įnešė itin didelį indėlį. Studijuodama aspirantūroje su S. Vainiūno dukra profesore Birute Vainiūnaite, turėjo tiesioginį ryšį ir su pačiu kompozitoriumi, galbūt dėl to jos teoriniai darbai tokie gilūs ir įtaigūs.

 

Gražios sukakties proga mintimis apie I. Šabūnaitės veiklą bei jos asmenybę dalijasi ir docentę sveikina buvę jos mokiniai ir studentai.

 

LMTA docentė, pianistė Audronė Kisieliūtė: Mano pirmoji fortepijono mokytoja buvo Irena Šabūnaitė. Paprašyta pasidalyti prisiminimais šiek tiek suglumau, nes supratau, kad jie ir šiandien tebėra ,,pirmokiški“, labai asmeniški ir vaikiški... Tačiau juk visi savo gyvenime turėjome pirmąją Mokytoją, todėl nuoširdžiai sveikindama ją garbingos sukakties proga, linkėdama daug gražių akimirkų ir puikios sveikatos, pabandysiu vaizdžiai atkurti keletą savo vaikystės atmintyje užsilikusių epizodų. Buvau labai mažutė (ir šiandien Mokytoja sako - „su labai mažom rankelėm, nuostabu, kaip Tu su jomis tiek daug pasiekei...“). Matyt dėl tos pačios priežasties Mokytoja atrodė labai didelė, ir dar daugiau - ypač graži: ji kalbėjo skambiu sodriu balsu ir labai aiškia, artikuliuota lietuvių kalba… Buvo reikli, griežta ir, man rodos, aš jos šiek tiek bijojau. Atsimenu pirmas „rankų pastatymo“ pamokas: obuoliukas delne, lankeliai, šuoliai - manot, tai įdomu, kai jau norisi groti? Bet gal už tą gerą rankų pastatymą ir turiu būti dėkinga pirmajai Mokytojai?..

 

Kitas atsiminimas šiek tiek skaudesnis. Matyt, turėjau puikią regimąją atmintį - viską greitai išmokdavau „nuo rankos“ atmintinai. Kai tą ,,apgavystę“ Mokytoja pastebėjo, staiga suprato, kad aš ne tik neskaitau iš natų, bet ir boso rakto natų visiškai nepažįstu… Mane sugėdino, išbarė, parašė trejetą ir išdidžiai persimetusi per petį savo gražųjį šalį (o jų ji turėjo labai daug, kaip ir gražių segių, kurios savo spindesiu man darydavo ypatingą įspūdį) išėjo iš klasės... Verkiau dvi dienas, bet nuo tada neturėjau bėdų dėl boso rakto... Pirmą klasę baigiau vien penketais, o specialybės egzamine sublizgėjau, su Mokytoja dviem fotepijonais atlikusi Berkovičiaus koncertą.

 

Kauno valstybinio choro artistė Regina Jucevičiūtė: Į Mokytojos bendro fortepijono klasę įsiprašiau pati, paklausiusi savo bendrakursio patarimo. Ir nesuklydau, nes Mokytoja ne tik privertė groti, bet ir sugebėjo nuvyti scenos baimę. Klasėje vyravo itin kūrybinga atmosfera, diskutuodavome įvairiausiais klausimais. Bet geriausiai atsimenu subtilius gyvenimiškus patarimus, kuriuos Mokytoja sugebėdavo pasakyti laiku ir neįžeisdama.

 

LMTA profesorius Vladimiras Prudnikovas: Jubiliejaus proga Mokytojai linkiu neprarasti to optimizmo, kurį ji įskiepijo visiems savo mokiniams. I. Šabūnaitė - ryški asmenybė Lietuvos muzikiniame gyvenime. Ją pažįstu kaip reiklią pedagogę, puikią pianistę interpretatorę. Bendradarbiaudama su žymiais atlikėjais pasižymėjo kaip įdomi ansamblistė.

 

LMTA docentas, Choro dirigavimo katedros vedėjas Dainius Puišys: Puiki pianistė, gera psichologė, nenuilstanti koncertų organizatorė, energinga, valinga, visada sugebanti suprasti ir uždegti, duoti postūmį toliau tobulėti, mokanti mobilizuoti save ir savo studentus. Dažnai tik jaunatviškose svajonėse atliekami sudėtingi J.S. Bacho, P. Čaikovskio, J. Sibelijaus, D. Milhaud ir kt. kūriniai fortepijonui I. Šabūnaitės dėka virto realybe. O fortepijono paskaitų dividendais, įgytais studijuojant I. Šabūnaitės klasėje, naudojuosi ir šiandien. Už visa tai tariu nuoširdų ačiū ir linkiu ilgiausių metų!

 

Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologijos sekcijos pirmininkė Rūta Stanevičiūtė-Goštautienė: Dėstytojos I. Šabūnaitės paskaitos išliko vienais įsimintiniausių studijų LMTA (tuometinėje konservatorijoje) epizodų. Pati pamokų atmosfera tarsi liudija: mokykla baigėsi, tu įžengei į meno pasaulį ir esi individualybė. Dėstytojos entuziazmas, profesionalus vadovavimas, pasitikėjimas studentų galimybėmis skatino imtis rimto repertuaro ir uoliai mokytis. Teko pamiršti, kad tai viso labo bendrojo fortepijono pamokos - buvome raginami kaip tikri pianistai rengtis viešiems pasirodymams. Visa tai buvo svarbi paskata mūsų, studentų, kūrybiškumui išsiskleisti. Ši meninės saviraiškos laisvės patirtis buvo ypač įsimintina anuometiniais draudimų ir apribojimų kupinais vėlyvojo sovietmečio metais.

 

Dirigentas, kelių Zalcburgo kolektyvų vadovas Arūnas Pečiulis: I. Šabūnaitės klasėje grojome daug šiuolaikinės muzikos, su kolegomis - Regina Jucevičiūte, Dainiumi Puišiu, Egle Ulyte ir kitais - esame atlikę nemažai lietuvių autorių kūrinių premjerų. Mat grodavome duetais, tercetais, kvartetais... Pamenu, ne kartą ir panagės kraujuodavo. O mūsų docentė vis pasijuokdavo, kartais pasakydavo: „Vaikeliai, čia tai nieko, rabota takaja“. Kartą po premjeros buvom sutarę, kad visi susitinkam pas dėstytoją namie. Atvažiuojam visa grupė į Lazdynus, skambinam, o mums niekas neatidaro. Tada aš visa gerkle ir sušukau: „Profesore Baba, darykit duris!“ Taip prieš 20 metų docentė I. Šabūnaitė tapo „Profesore Baba“.

 

Per tuos metus įgijau daug patirties skaityti iš lapo, tik užmetęs akį suprasti, kokį kūrinį teks groti ir daug kitų, labai svarbių kūrybiniam gyvenimui paslapčių, kuriomis naudojuosi ir šiandien. Manau, kad didelės koncertinės praktikos, naujų kūrinių atlikimas padėjo pasiruošti ir baigiamajam valandos egzaminui Muzikos ir menų universitete Mozarteume, per kurį atlikau ne tik L. van Beethoveno „Hammerklavier“ sonatą, J.S. Bacho kūrinius, bet ir dar su Profesore Baba paruoštus lietuvių muzikos kūrinius, kuriuos komisija įvertino kaip labai įdomius ir profesionaliai parengtus. Taigi net tarptautinė muzikų komisija neakivaizdžiai įvertino mano Profesorės Babos pedagoginį ir kūrybinį darbą.

 

Garso režisierius Ramojus Skirsgilas: Metus žvilgsnį į daugiau nei dešimties metų istoriją, pirmiausia suskamba energingas ir reiklus dėstytojos I. Šabūnaitės balsas, kuris sklisdavo toli Muzikos akademijos trečių rūmų koridoriais. Pravėręs auditorijos duris neturėsi kur dėtis - teks groti. Ir būsi vedamas dėstytojos kūrybinių provokacijų ir griežtų kokybės reikalavimų. Iš trimatės erdvės gali atsidurti keturmatėje ar dar sudėtingesnėje, kartais pats nelabai suvokdamas, bet tvirtai dėstytojos kontroliuojamas. Nepamirštamos kelionės...

 

LMTA docentė, Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus vedėja Dalia Kriščiūnaitė-Urbanavičie nė: Savo fortepijono Mokytoją I. Šabūnaitę, pas kurią mokiausi 1981-1986 m., prisimenu kaip visuomet labai energingą, nusiteikusią intensyviai dirbti, mėgstančią pajuokauti. Jai patikdavo eksperimentuoti, tad man duodavo mokytis pačių įvairiausių stilių kūrinius - nuo J.S. Bacho, W.A. Mozarto iki impresionistų kūrybos ir regtaimų. Temperamentingų kūrinių dvasia, matyt, buvo artimiausia Mokytojos dvasiai, ji užkrėsdavo ir mane. Pamenu, kad į mano repertuarą be jokių „bet“ ar „o gal nereikia“ pateko ir mano pačios rašyti kūrinėliai. Visuomet būsiu labai dėkinga savo Mokytojai.

 

Mokytoja, chormeisterė Eglė Ulytė-Ganusauskienė ir mokytoja Vileta Seniūnaitė-Gailevičienė: I. Šabūnaitė iš karto darė labai didelį įspūdį. Mus labai jaudino Jos draugiškumas, gražūs kolegiški santykiai su studentais. Mokytoja sugebėjo išugdyti meilę fortepijonui. Visi prisimename, kaip ji stropiai diktuodavo pirštuotę, „atidirbdavo“ frazuotę, užkrėsdavo savo energija. Docentės dėka pamėgome ansamblinę fortepijoninę muziką, nes grodavom duetais, tercetais, kvartetais. Su docente dalijomės asmeninėmis problemomis, o ji visada būdavo pasiruošusi padėti. Didelį įspūdį paliko ir tai, kad visada į paskaitas ateidavo pasitempusi ir elegantiška. I. Šabūnaitė išliks mums kaip didžiausias moteriškumo pavyzdys.

 

Viešųjų ryšių specialistė Juventa Udraitė-Sartatavičienė: Priešistorė labai paprasta. Mano tėveliai nusprendė (ačiū jiems), kad jų dukrai reikėtų mokytis M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o priėmimo komisijai „patiko“ mano rankos. Tokiu būdu atsidūriau fortepijono skyriuje ir patekau pas mokytoją Ireną Šabūnaitę. Jau tada supratau, kad man tikrai pasisekė. Mokytoja man buvo labai graži, dailiai apsirengusi, skaniai kvepėjo ir kalbėjo nepaprastai maloniu balsu. Man ji buvo tarsi antra mama.

 

Mokymo procesas vyko kantriai, sklandžiai ir nepaprastai draugiškai. Netapau pianiste, pasirinkau kitą kelią, kitą profesiją. Bet tai, ką ir dabar jaučiu gavusi iš pirmosios fortepijono Mokytojos, liko visam gyvenimui - žmogiškąją šilumą ir nepaprastą pagarbą visiems, net savo mažiukams mokiniams. Ir, be abejo, supratimą apie muziką.

 

„Mano vaikas“ - taip mane vadino Mokytoja. Šitie žodžiai buvo absoliutaus saugumo garantija, todėl neteko dėl nieko nerimauti, jaučiausi mokykloje kaip namuose. Ir ne tik mokykloje...

 

Didžiausias įspūdis iš mano pianistės karjeros pas Mokytoją Šabūnaitę buvo tai, kad prieš kiekvieną įskaitą ir egzaminą vykdavome į tuometinę Konservatoriją, kur pas docentę S. Žiūraitienę tekdavo paskambinti paruoštą programą. Didingi Konservatorijos rūmai ir visiškai kitokia atmosfera nublanko prieš tą įspūdį, kurį man darė pati docentė. Žinoma, tada negalėjau įtarti, kad manęs klauso viena žymiausių pasaulyje fortepijono pedagogių. Ir vėlgi išliko nepaprasta pagarba labai mažam, pradedančiam atlikėjui. (O man tada labiausiai į akis krito gerbiamos docentės ilgi auliniai batai ir aristokratiškos jos rankos...)

 

Bet ne tai svarbiausia. Be muzikinio gyvenimo, kuriame dalyvaujame drauge su vyru kaip klausytojai, tikrai negalėčiau įsivaizduoti savo šiandienos. Mokytoja išmokė mane skambinti fortepijonu, pajusti, ką gali pirštai, kas yra muzikos kūrinys. Kartais pagalvoju, kiek šventos kantrybės reikia pedagogui išmokyti mokinį.

 

Mokytojas, fotomenininkas Algirdas Rakauskas: Visada būsiu dėkingas I. Šabūnaitei už išugdytą savarankiškumą, meilę muzikai ir gyvenimui. Su jubiliejumi, brangi Mokytoja!

 

LMTA Kompozicijos katedros vedėjas docentas Rytis Mažulis: Įstojęs į konservatoriją, dabartinę LMTA, lankiau fortepijono pamokas Dėstytojos I. Šabūnaitės klasėje. Iš tų laikų tebeturiu daugybę mielų prisiminimų! Malonus kolegiškas bendravimas, kūrybiškas požiūris į dėstomą dalyką žavėjo mus, studentus, ką tik palikusius meno mokyklos suolą, pripratusius prie kitokio, griežtesnio ritmo, savotiško muštravimo. Dėstytoja atsižvelgdavo į kompozicijos studentų norą groti kuo daugiau šiuolaikinės muzikos, kartais leisdavo ir savo opusus interpretuoti. Atmintyje įstrigo Skriabino, Prokofjevo, Debussy kūriniai, kuriuos teko paruošti Dėstytojai prižiūrint, kartais jie būdavo per sunkūs ir pritrūkdavo technikos juos padoriai paskambinti, bet išliko nepamirštamas kūrybiško muzikavimo jausmas. Labai įdomu buvo muzikuoti su kitais atlikėjais, dalyvauti įvairiuose kameriniuose ansambliuose.

 

Vėliau, pradėjęs dėstyti LMTA, dažnai sutikdavau Ireną Šabūnaitę trečiuose Akademijos rūmuose, bendraudavome jau kaip kolegos. Dėstytoja paprašė mano kūrinio „Čiauškanti mašina“ natų ir daug kartų jos klasės studentai atlikdavo jį keturiese, susėdę prie dviejų fortepijonų.

 

Naudodamasis proga, norėčiau nuoširdžiai padėkoti Dėstytojai už pamokas ir pasveikinti gražaus jubiliejaus proga, palinkėti geros sveikatos, šviesios, kūrybingos nuotaikos!

 

LMTA Etnomuzikologijos katedros vedėja Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė: 1980 m. įstojusi į LMTA muzikologijos specialybę, groti fortepijonu buvau paskirta pas I. Šabūnaitę. Iš karto supratau, kad papuoliau į „tvirtas“ rankas. Jau pačioje I kurso pradžioje buvau įkalbėta sudalyvauti bendrojo fortepijono studentų etiudų konkurse. Iki šiol prisimenu, kaip pirmą kartą teko skambinti LMTA Koncertų salėje. Pagrojusi itin virtuozišką Gražinos Bacevič etiudą, tučtuojau sprukau iš tos didžiulės scenos, nebenorėjau nė prisiminti šio pasirodymo. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tapau konkurso diplomante...

 

Dėstytoja sugebėjo įžiebti norą muzikuoti. Atkreipusi dėmesį į mano puikų pasiruošimą (M.K. Čiurlionio meno mokykloje teko mokytis pas Eugenijų Ignatonį, Veroniką Vitaitę ir kt. pedagogus) bei gerus fizinius davinius - dideles plaštakas ir ilgus pirštus, dėstytoja vis įkalbinėjo mane pereiti į fortepijono specialybę. Tačiau specialybės keisti aš jau, žinoma, nesiruošiau - buvau tvirtai apsisprendusi tapti folkloro tyrinėtoja ir propaguotoja. Vis dėlto I. Šabūnaitės giriama ir skatinama, manyčiau, pasiekiau neblogų rezultatų ir fortepijono srityje. Ji skatino mane tobulėti, atlikti sudėtingus kūrinius. Anksčiau tikrai nemaniau, kad kada nors skambinsiu B. Bartoko „Allegro barbaro“ arba G. Gershwino „Bliuzo rapsodiją“. Pastarąją skambinome drauge su dėstytoja: man teko fortepijono partija, jai - fortepijonui perdirbta orkestro. Visai nepykdavau, kai dėstytoja paskaitą kartais paskirdavo šeštadienį - tos bendro muzikavimo valandos būdavo išties šaunios... Taigi I. Šabūnaitę prisimenu kaip didelę savo dalyko entuziastę, sugebančią „užkrėsti“ skambinimo džiaugsmu ir studentus.

 

Choro „Ave Vita“ meno vadovas docentas Kastytis Barisas: Man, kaip studentui, atrodė, kad I. Šabūnaitė taikė gana žiaurius mokymo metodus. Kai ateidavau į paskaitą nepasiruošęs, ji pasodindavo mane prie instrumento ir pasakydavo: „Mokykis tekstą, aš tuoj ateisiu.“ Kiek prisimenu, grodavau pusvalandį, valandą, dvi - o dėstytoja vis neateidavo. Kai ji pagaliau pasirodydavo, aš jau būdavau beveik išmokęs kūrinį atmintinai. Tuo metu man tai atrodė labai žiauru, bet dabar tą patį metodą taikau mokydamas savo studentus. Ko neišmokai namie, teks vis tiek padaryti - per paskaitą!

 

Docentė I. Šabūnaitė buvo savo klasės patriotė. Prieš egzaminus ji negailėjo savo laiko ir darė tiek papildomų paskaitų, kiek jų reikėjo pasiekti aukščiausią meninį lygį.

 

Taip gyvenime susiklostė, kad dar būdamas studentu buvau įdarbintas Vilniaus pedagoginio instituto choro „Ave Vita“ chormeisteriu. O po kiek laiko Dėstytoja pradėjo dirbti tame chore koncertmeistere. Taip mes tapome kolegomis. Nors ir tebebuvau docentės studentas, „Ave Vita“ chore mūsų santykiai buvo itin šilti ir kolegiški.

 

I. Šabūnaitė visada pasižymėjo itin puikiu humoro jausmu, kuris labiausiai atsiskleisdavo per ilgas gastroles ir koncertines keliones.

 

„Niekada nesustok, kas bebūtų. Visuomet stenkis eiti tik pirmyn ir pirmyn…“ - šie mano Mokytojos studijų laikais ištarti žodžiai lydi mane kiekvieną asmeninio gyvenimo minutę. Manau, jie puikiai perteikia mylimos Mokytojos stiprybę...

 

Su jubiliejumi Jus, Mokytoja!

 

Parengė Viktorija Gurskaitė-Venskūnienė

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.