Įvartis! Ne, nuošalė
...
Iš informacijos:„Režisieriai Jamie Quantrill ir Guy Myhill sukūrė trumpametražinį filmą, kuriame lietuviai brolis ir sesuo atvažiuoja į Jungtinę Karalystę išvysti savo mėgstamos futbolo komandos žaidimą. Po šios premjeros filmas bus rodomas įvairiuose festivaliuose ir renginiuose.
Du profesionalūs kino filmų kūrėjai dirbo su Rytų Anglijoje, Norfolko grafystės Great Yarmouth ir Norwich miestuose gyvenančiais septyniais 16-18 metų amžiaus lietuviais, kurie dalyvavo kiekviename filmo kūrimo žingsnyje, nuo scenarijaus iki montavimo. Dalyvaudami filmo kūrimo procese paaugliai ne tik mokėsi kino meno, bet ir sprendė dėl kultūrinių skirtumų iškylančias problemas. Tai buvo didelė emocionali jų patirtis, padėjusi geriau suprasti save ir pasaulį, kuriame jie gyvena šiandien. Vakaro metu bus parodyti šių jaunuolių sukurti video klipai. Juos parėmė Britų Tarybos programa „Įsivaizduok savo ateitį“, skirta skatinti migrantus pasakoti savo istorijas, reikšti ir įgyvendinti savo svajones.“
Jaunuolių sukurti vaizdo klipai dėl neaiškių „techninių kliūčių“, deja, nebuvo parodyti, nors tai turbūt būtų buvusi įdomiausia programos dalis. Bet vis tiek gražu, ar ne? Britai ne tik rūpinasi lietuvių imigrantų integracija, britai kuria kiną su mumis ir apie mus! „Istorinis įvykis“, kaip skelbė kvietimas į šį renginį. Žinoma, „kinas“ - skambokai pasakyta. Bet juk ne taip svarbu, kad šis dvylikos minučių filmas šiek tiek mėgėjiškas, nes, atrodytų, svarbiausias šiame projekte buvo ar bent jau turėjo būti pats procesas. Tačiau juk tai ne šiaip procesas, tai kūrybinis procesas, „mokymasis kino meno“, todėl manau, kad reikalingas koks nors, kad ir visai efemeriškas, meninis rezultatas. Tuo labiau, kad tas rezultatas ne tik mums čia demonstruojamas, jį su nemažu pasitikėjimu žadama rodyti „įvairiuose festivaliuose ir renginiuose“. Koks gi tas rezultatas? Visų pirma, filme papasakota istorija visiškai neįtikina. Du jauni lietuviai „atvažiuoja į Jungtinę Karalystę išvysti savo mėgstamos futbolo komandos žaidimą“. Ir kokia gi ta jų mėgstama komanda? „Žalgiris?“ Pasirodo, „Norwich City“. Girdėjote tokią?
Matėte per televiziją? Tarptautinėse varžybose? Jei jūs, lietuviai, apie tokią net negirdėjote, kaip ji gali būti kitų lietuvių (gyvenančių Lietuvoje) netgi „mėgstama komanda“? Dėl jos važiuoti į kitą šalį? Klausimų ir atsakymų metu po peržiūros paaiškėjo, kad „Norwich City“ futbolo klubas iš nedidelio Anglijos miesto yra paties režisieriaus (tame mieste gimusio ir užaugusio anglo) mėgstama komanda
Bet juk ką tik režisierius, didžiuodamasis savo indėliu į daugiakultūrės visuomenės kūrimą ir integraciją, aiškino, kad scenarijaus autoriaus čia nebuvo - siužetą neva sumestinai kūrė patys lietuviukai. Toliau paaiškėjo, kad iš pradžių buvo sumanyta, jog filmo herojus „Norwich City“ komandos marškinėlius nusiperka Lietuvoje, parduotuvėje „iš antrų rankų“, ir jie tampa jo svajonių kurstytojais, ragina keliauti. Manau, toks prologas būtų daug įtikinamesnis, netgi žavus, be to, atvertų dar vieną svarbų klodą: mūsų integraciją į Europą per „antras rankas“. Gaila, bet šio epizodo buvo atsisakyta „dėl laiko apribojimų“ (kažkodėl būtinai reikėjo sutilpti į 12 minučių), nors paliktas ilgiausias „originalus“ ir „juokingas“ epizodas apie slaptą šlapinimąsi į plastikinį butelį važiuojant automobiliu, visiškai nieko neduodantis nei filmo siužetui, nei idėjai.
Bet neįtikinamos istorijos problema gal ir ne pati svarbiausia. Ją gali atpirkti, pavyzdžiui, vaizdo įtaiga. Šia prasme filmas nebuvo blogas, bet nieko įdomesnio ar bent kiek netikėto nepasiūlė. Tuomet gal įdomi jo idėja, svarbus pranešimas? Bet apie ką iš tikrųjų šis filmas? Ką juo norėta pasakyti? „Brolio įvartyje“ (beje, verčiant filmo pavadinimą į lietuvių kalbą dingsta viena svarbi prasmė: juk goal reiškia ne tik „įvartis“, bet ir „tikslas“) kelionės iš oro uosto į Norvičą metu du iš Lietuvos atskridusius jaunuosius lietuvius iš pradžių apvagia kiti lietuviai, paskui jiems padeda gerasis anglas (labai jau lietuviškai paskambina savo bičiuliui viešbučio administratoriui ir paprašo, kad duotų šiems dviem jaunuoliams viešbučio kambarį už dyką ir dar su langu į futbolo aikštę, kurioje vyksta varžybos). Kai kas iš žiūrovų po peržiūros piktinosi tokiu lietuvių stereotipizavimu - kodėl, girdi, lietuviai vaizduojami tik arba kaip vagys, arba kaip naivuoliai. Režisierius aiškinosi visai tais pačiais žodžiais, kaip mano kažkada aprašytas austrų režisierius, sukūręs filmą apie Lietuvos kolūkius: „Čia ne politinis filmas.“ Bet kas šiais laikais yra „politinis filmas“? Ši sąvoka čia labai plati (jos nereikėtų painioti nei su soclageryje vartotu, nei su postsoclageryje vartojamu žodžiu „politinis“).
Galbūt šis filmas tiesiog apie brolį ir seserį? Taip, bet brolis ir sesuo kalba nesuprantama kalba, keliauja po nepažįstamą šalį ir susiduria tiek su savo tautiečiais, tiek su vietos gyventojais - tai nėra nereikšmingos detalės, bet svarbi sudedamoji filmo dalis, todėl turi kažką reikšti, pateisinti buvimą filme. Galima būtų sakyti, kad integracija yra tiesiog buvimas kitoje šalyje neišsiskiriant iš aplinkos ir nesupriešinant savęs su aplinka, o filmas yra tiesiog apie brolio ir sesers santykius, kurie atsiskleidžia keliaujant po svetimą šalį, tačiau tie jų santykiai filme niekaip neevoliucionuoja, nėra pakankamai išvystyti ar taip nušviesti, kad būtų mums įdomūs patys savaime. Tik vienas šio filmo epizodas man pasirodė prasmingas, įtikinantis ir nemažai pasakantis apie atvykėlių lietuvių savijautą kitose šalyse: apvogti ir iš lietuvių automobilio išmesti brolis ir sesuo įsmunka į degalinėje sustojusio anglo autobusiuką ir keliauja slapta, nors juk galėjo tiesiog paprašyti, kad pavėžėtų - jie juk ne kokie nelegalai.
Kai pasakiau, kad juk būna, jog lietuviai lietuvius apvagia (ypač kai šie svetimoje aplinkoje griebiasi pirmų sutiktų tautiečių kaip skęstantys šiaudo), kitas (man nepažįstamas) lietuvis žiūrovas angliškai liepė man užsičiaupti. Kur humoro jausmas? Bet šiuo atveju man labiau rūpėjo netgi ne ar taip iš tikrųjų būna, o kas - lietuviai ar anglai - sugalvojo būtent taip pavaizduoti lietuvius ir anglus. Ar šio bendradarbiavimo metu buvo svarstoma, tariamasi, ginčijamasi ne tik apie tai, kurias scenas įtraukti į filmą ir kurias ne, bet ir apie tai, kas yra nacionaliniai stereotipai, kokia bus bendra filmo mintis, ar bandysime tuos stereotipus parodyti, ar paneigti, ar pajuokti? Įdomu buvo sužinoti, kaip jauni lietuviai Anglijoje mato save, kitus, kaip reaguoja į kultūrinius skirtumus, stereotipizavimą ir t.t. Deja, to nesužinojau ne tik iš paties filmo, bet ir iš filmo kūrėjų po peržiūros. Apie patį darbo procesą (kuris čia juk buvo svarbiausias) niekas iš renginyje dalyvavusių filmo kūrėjų nieko daugiau pasakyti negalėjo arba nenorėjo. Paklaustas, kurios idėjos buvo lietuvių, o kurios jo paties, kas darė meninius ir „(ne)politinius“ sprendimus ir ar jie apskritai buvo svarbūs - režisierius, lyg koks politikas, tiesiog išsisukinėjo nuo atsakymų, sakydamas arba „neprisimenu“, arba „viskas vyko labai demokratiškai“. Gal nenorėjo atskleisti kūrybinių paslapčių. Tačiau ką kūrybinis procesas turi bendra su demokratija?
Prisiminiau išvakarėse per televiziją matytą dokumentinį filmą apie didįjį anglų kino režisierių Davidą Leaną. Šis buvo „siaubingas autokratas“, ir kaip tik todėl (o ne nepaisant to) sukūrė nemirtingus kino šedevrus.
Žinoma, eidama žiūrėti „Brolio įvarčio“ visai ir neplanavau išvysti šedevro (nors būtų buvę malonu pamatyti truputį meno), todėl grįžkime prie visuomeninio, integracinio, edukacinio šio projekto aspektų, nors filmas ir kurtas ne iš meilės būtent lietuviams, tiksliau, ne iš nuoširdaus domėjimosi kita šalia gyvenančia kultūra (išties, nebūkime naivūs kaip filmo herojai). Žinoma, kad „darbas su bendruomene“ yra vienas iš nedaugelio būdų menininkams gauti finansinę paramą vienokiai ar kitokiai asmeninei kūrybai. Atseit „kadangi gerai išėjo, tai nutarėm rodyti ir siųsti į festivalius“. Neslėpkime - filmo rodymas ir siuntimas į festivalius nuo pat pradžių buvo režisieriaus darbo tikslas, tam jis ir „profesionalus kino filmų kūrėjas“, kaip rašoma informacijoje. O dėl to ar gerai išėjo
Ar toks visuomeninis projektas apskritai gali turėti ir meninę vertę? Manau, kad iš principo, teoriškai gali. Bet man, kaip teisėjai (t.y. žiūrovei ir vertintojai) atrodo, kad šį kartą buvo nuošalė.
P.S. Ką tik grįžau iš 8-ojo dešimtmečio lenkų „Naujosios bangos“ filmų peržiūros „Tate Modern“ galerijoje. Lodzės kino mokykla. Aukščiausia klasė. Vienas irgi trumpas - apie socialistinio darbo didvyrę Lodzės tekstilės fabriko darbininkę („Wanda Goúcimiñska. Audėja“). Vienoje vietoje net su raudona vėliava pražygiuoja dainuodami „Internacionalą“, bet tai visai neerzina. Nepaprasto grožio ir įtaigos filmas (kažin, „politinis“ ar ne?). Taip, filmas gali būti apie bet ką. Svarbu, koks jis. Bet žinoma, Zbigniewas Rybczyñskis (šio filmo operatorius) juk genijus, kurių pasitaiko retai. Gėda, bet pirmą kartą gyvenime užsinorėjau būti lenke.
* * *