Švenčiant kompozitoriaus jubiliejų

Aldona Eleonora Radvilaitė
Atrodytų, dar taip neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sutikdavome visada gerai nusiteikusį, nuolat skubantį, žvalų, su smagia šypsena veide profesorių Stasį Vainiūną (1909-1982).

Vyresniųjų kolegų atmintyje gyva šios išskirtinės asmenybės skleista šiluma, optimizmas, bet jauniesiems muzikams tai nežinoma, nes praėjo jau 27 metai nuo tos lemtingos dienos, kai mes netekome kolegos, pedagogo, pianisto, kompozitoriaus, iki paskutinio atodūsio dėmesingo žmonėms, pasirinktai profesijai. Šiais metais jau minime profesoriaus, ilgamečio rūpestingo ir nuoširdaus LMTA Fortepijono katedros vedėjo S. Vainiūno gimimo šimto metų jubiliejų.

 

Gera proga anksčiau girdėjusiems prisiminti ryškiausius kompozitoriaus kūrinius, o jaunimui susipažinti su daugeliu įvairių žanrų opusų, senokai skambėjusių mūsų koncertų salėse. Pianistai mielai groja gražiausias, charakteringiausias S. Vainiūno pjeses, bet orkestriniai kūriniai, kompozicijos kameriniams ansambliams pastaruoju metu rečiau įtraukiamos į atlikėjų programas. Artėjant profesoriaus jubiliejui (balandžio 2 d.), Taikomosios dailės muziejuje kovo 22 d. įvyko jo kamerinės muzikos koncertas, o štai balandžio 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo surengtas orkestro muzikos koncertas, kuriame skambėjo Simfoninis paveikslas „Sutartinė“, op. 35 (1968), Simfonija cis-moll, op. 27 (1957), o po pertraukos - Koncertas fortepijonui ir kameriniam orkestrui Nr. 4, op. 40 (1975), ir Koncertas smuikui ir orkestrui op. 28 (1959). Atlikėjai - Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas), jam dirigavo Robertas Šervenikas, solistai - pianistė Birutė Vainiūnaitė ir smuikininkas Vilhelmas Čepinskis. Prieš pat koncerto pradžią, kai salės erdvėje turėjo pasklisti darnūs, nuotaikingi „Sutartinės“ ritmai, vakaro vedėja išsakė S. Vainiūno mintį, kad „kompozitoriaus tokia dalia: jo kūrinys faktiškai gimsta ne tą minutę, kai parašytas paskutinis jo akordas, ir ne tą dieną, kai jis pirmą kartą suskamba, o tik tada, kai jį išgirsta žmonės. Klausytojas tarsi tęsia kūrybos procesą.“ Smagu tą vakarą buvo justi lietuvišką autoriaus dvasią, kūrybingai simfoninio paveikslo kraštinėse dalyse panaudotą sutartinėms būdingą harmoniją ir ritmus. Tai - tikrai pavykęs S. Vainiūno kūrinys, kurį vertėtų pateikti ir užsienio klausytojams. Įspūdinga buvo ir Simfonija cis-moll, op. 27. Labai skirtingose keturiose simfonijos dalyse (Sostenuto, Presto con fuoco, Andante non troppo, Allegro marciale) gilaus turinio, melodingus, lietuvių liaudies dainų dvasios persmelktus muzikos epizodus keitė audringi, veržliai siautulingi. Puiku, kad klausytojai galėjo tarsi pratęsti kompozitoriaus kūrybos procesą, įsivaizduodami, kaip ši simfonija būtų traktuojama kokio kito puikaus orkestro, kuriam diriguotų ne lietuvių maestro. Beje, daug kam iš klausytojų dingtelėjo ši mintis.

 

Prieš antrąją koncerto dalį buvo pateikti kiti įdomūs S. Vainiūno samprotavimai, liečiantys aktualius kūrėjo ir atlikėjų sąlyčio taškus, jų reikšmę: „Bet kuri muzika greta paties kompozitoriaus minčių bei jausmų įgyja atlikėjo-interpretatoriaus asmenybės skleidžiamą atspalvį.“ Pasitaiko atvejų, kai tą patį kūrinį skirtingų individualybių, temperamentų, brandumo lygio atlikėjai savitai išgirsta ir perteikia visiškai kitaip.

 

Pamenu, kaip profesorius džiaugdavosi, kai jo studentai ar kolegos skirtingai atskleisdavo jo neseniai sukurtų pjesių, pavyzdžiui, „Aštuonių nuotaikų“, esmę - vieni į pirmą planą iškeldavo impresionizmo atšvaitus, kiti - romantizmą, treti - naujos, modernios atlikimo manieros aštrumą, lėtos tėkmės muzikos sąstingį ar didesnį dėmesį ritmikai, greitus tempus ir t.t. Jis sakydavo, kad jam įdomu, jog kiekvienas pianistas suranda jo muzikoje tai, kas jam artima.

 

Kaip skirtingai balandžio 4 d. vakarą skambėjo Koncertas fortepijonui ir kameriniam orkestrui Nr. 4 (paskutinis šio žanro autoriaus opusas, sukomponuotas naujausia kompozitoriaus muzikine kalba) ir Koncertas smuikui ir orkestrui! Pasikeitęs kūrėjo kūrybinis braižas (1975 m. ir 1959 m.), nepalyginamos fortepijono ir smuiko galimybės, brandi, jau ne pirmą kartą kūrinį atliekanti interpretuotoja, profesoriaus duktė Birutė Vainiūnaitė, turėjusi galimybę iš paties kompozitoriaus sužinoti jo norus, ir talentingas smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis, kurio griežimas buvo premjerinis, specialiai parengtas šiai progai. Muzikos profesionalai puikiai žino originalų B. Vainiūnaitės atlikimo braižą, jos polinkį į nauja muzikos kalba sukomponuotus šiuolaikinius kūrinius (šalia klasikinio repertuaro, C. Debussy pjesių), jos pasiaukojimą kūrybinei veiklai netausojant savęs (kaip tai primena jos Tėtį!), rimtą požiūrį į atliekamus opusus. Penkių dalių koncertas (Andante, Vivo (atliekamos be pertraukos), Tranquillo, Allegro energico, Andante mosso (atliekamos be pertraukos) sudarė vientiso, valingo, ryžtingo, paremto kintama stangria metroritmika kūrinio įspūdį, kuriame įtemptą niūrią greitos tėkmės muziką lėtose dalyse keitė filosofiniai apmąstymai apie sudėtingą šių dienų gyvenimą. Pianistę gėlėmis apipylusiems gerbėjams karštai prašant, ji paskambino bisui „Vapsvą“ iš „Mažosios vabzdžių siuitos“.

 

Koncertas smuikui - gerokai ankstesnis kompozitoriaus opusas. Kaip dažnai S. Vainiūno stambios formos kūriniuose, taip ir šiame Koncerte lėtesnę muziką, kurioje juntama lietuvių liaudies dainų dvasia, keičia virtuozinė, veržli, sudėtingos ritmikos (dalys - Moderato tranquillo, Allegro solenne (atliekamos be pertraukos), Andante, Vivo ma non troppo). Šį Koncertą Lietuvoje jau buvo griežę Aleksandras Livontas ir Audronė Vainiūnaitė. Galima tik įsivaizduoti, kaip skirtingai šios trys individualybės girdėjo šią muziką ir sudėliojo savitus, ne tokius pačius meninių vaizdinių prioritetus. V. Čepinskio smuikas, darniai orkestrui pritariant, lėtesnėse dalyse skambėjo šviesiai, skaidriai, be įtampos, tarsi kontempliuojant, o greitosiose - sklandžiai, vikriai įveikiant ritmikos keblumus bei judrios muzikos įmantrybes.

 

Publika, kurios daugumą sudarė muzikai profesionalai, įdėmiai išklausė visą pluoštą S. Vainiūno orkestrinių kūrinių ir mielai pasiliko Filharmonijos rūmuose aptarti įspūdžių.

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.