Gražiai išleistoje knygelėje muzikologas Vaclovas Juodpusis, užbaigdamas savo įžanginį straipsnį, rašo: „Lietuvos muzikų rėmimo fondas, sukaupęs solidžios medžiagos šimtams koncertų, susitikimų ir kitokių renginių, savo programose (festivaliuose „Sugrįžimai“, „Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu“, koncertų cikluose „Sekmadienio muzika“, „Alma mater musicalis“, „Mūsų miesteliai“, taip pat Stasio Vainiūno namų veikloje bei kituose fondo renginiuose) tvirtina Lietuvos tūkstantmečio istorinę praeitį ir dabartį. Pasitinkant šią iškilią datą Lietuva ir jos atlikėjai jau vienuoliktą kartą bus su tais, kurie tebesijaučia lietuviais, nors gyvenimo vėjai juos išblaškė po pasaulį. Taigi, vėl „Sugrįžimai“!“
Pradėti koncertų ciklą šiemet teko garbė mecosopranui iš Austrijos Vaidai Raginskytei, jai talkino pianistė Lina Krėpštaitė. Kaip visada, darnus Lietuvos muzikų rėmimo fondo kolektyvas, kuriam sumaniai vadovauja jo direktorė Liucija Stulgienė, sugebėjo sukviesti pilną salę pakiliai nusiteikusių klausytojų, kurie šiltais plojimais reagavo į kiekvieną išgirstą kūrinį. Po iškilmingo šventės atidarymo, kuriame sveikinimo žodžius tarė Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Arvydas Daunoravičius bei L. Stulgienė, suskambo muzika.
V. Raginskytė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė magistro studijas - choro dirigavimo (2001, A. Petrausko kl.) ir solinio dainavimo (2004, V. Mikštaitės ir V. Noreikos kl.). 2003-2004 m. buvo LNOBT Operos studijos stažuotoja. Nuo 2005 m. tobulinosi Graco (Austrija) muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete. 2008 m. Ch. Whittlesey klasėje įgijo magistro studijų diplomą su pagyrimu. 2009 m. dainininkė buvo įvertinta specialiu KUG Garbės prizu. Rengia koncertinius pasirodymus Lietuvoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Austrijoje.
L. Krėpštaitė studijavo LMTA J. Bialobžeskio klasėje, 2001- 2002 m. - Stokholmo karališkajame muzikos koledže, M. Widlund fortepijono klasėje. 2004 m. baigė P. Geniušo fortepijono ir A. Kisieliūtės koncertmeisterio magistro studijas. Yra kelių tarptautinių konkursų laureatė.
Balandžio 1 d. koncerto Rotušėje programa buvo labai įvairi visais aspektais. Pirmoje dalyje skambėjo trys rečitatyvai ir arijos - Junonos iš G.F. Händelio muzikinės dramos „Semelė“, Leonoros iš G. Donizetti operos „Favoritė“ bei Žanos d'Ark iš P. Čaikovskio operos „Orleano mergelė“, prieš kurią buvo įterptos penkios H. Wolfo dainos iš ciklo „Mörike-Lieder“: „Pasivaikščiojimas“, „Ugnies raitelis“, „Mąstyk apie tai, o siela“, „Nauja meilė“ ir „Gandrų žinutė“. Po pertraukos vyravo smulkesnių formų kūriniai - Z. Bružaitės miniciklas mecosopranui ir fortepijonui „Vidurdienio vakaras“ (V. Rudžiansko ž., tai buvo premjera, ir visai įdomi); tarsi pramoginė, saldoka D. Kairaitytės daina „Tik raudonas vynas“ (ž. autorės); M. de Fallos ciklas „Septynios ispanų liaudies dainos“ („Mauriškas šalis“, „Segidilja“, „Asturiana“, „Chota“, „Lopšinė“, „Daina“, „Polo“) ir M. Musorgskio „Hopakas“ (ž. L. Mėj), prieš jį skambėjo Popovos arija iš W. Waltono operos „Lokys“ pagal A. Čechovą. Kūrinių įvairovę papildė bisui atlikta Segidilja iš G. Bizet operos „Karmen“. Taigi girdėjome skirtingų kraštų ir epochų kompozitorių vokalinius opusus, kurių traktuotėse turėtų atsispindėti kiekvienos šalies atstovo temperamentas, įvairi kūrėjo dvasinė būsena, žanrų ypatumai ir t.t., kas yra sudėtinga net ir patyrusiam scenos meistrui. Publikai buvo smagu išgirsti nemažai tikrai puikių kūrinių, kurių žodžius dainininkė tarė raiškiai, su gera dikcija (ypač - vokiečių, rusų, lietuvių kalbų), stengdamasi muzikos frazavimu, niuansavimu, įtampos ir dinamikos aspektais maksimaliai perteikti žodinio teksto prasmes. Pagrindinis dėmesys tarsi buvo skirtas kūrinių dramaturgijai, atlikimo formai, skirtingų nuotaikų išryškinimui. Stebino jos sceninė ištvermė, sugebėjimas vienodai stabiliai dainuoti. Gal tik pirmosiose - G. F. Händelio ir G. Donizetti - arijose buvo justi neužtikrintumas.
Gaila, kad visoje vakaro programoje V. Raginskytės traktuotės atrodė panašios. Skyrėsi dinamika, žodžių ir muzikos prasmės, bet nebuvo justi stiliaus ar žanrų ypatumų. Matyt, nepagalvota apie tai, kad kamerinės muzikos opusus, smulkių formų kūrinius vokalo meistrai dažnai atlieka trapiau, atsižvelgia į jų muzikinę medžiagą, trukmę, nedainuoja jų operai ar išplėtotiems kūriniams su orkestru pastatytu intensyviu balsu. Be to, besiklausant mecosopranui sukurtų opusų, sušmėžuodavo mintis apie tai, kad gal ne visai teisingai traktuojamos balso tembro galimybės, gal sėkmingiau atsiskleistų soprano balso spalva. Trūko „aksominių“, „krūtininių“ žemesnio registro skambesių, tembrų. Atmintyje suskambo sodrios Zaros Doluchanovos (kol ji dainavo mecosopranu) balso „juodo aksomo“ spalvos, paryškintos jausmų kaitra, puikios Kanados dainininkės Lois Marshall su nepaprasta dvasine įtampa, aistringai atliekamos M. de Fallos „Septynios ispanų liaudies dainos“, kurių klausantis šiurpo visas kūnas.
Racionalioms, apgalvotoms V. Raginskytės traktuotėms, atliekamoms skaidriu, gana šviesiu tembru, puikiai talkino pianistė L. Krėpštaitė. Reikia pasakyti, kad jai teko sunkus uždavinys, nes, be muzikinio turinio reikalavimų, daugelio kūrinių fortepijono partijos buvo virtuoziškai sudėtingos. Puikiai įvaldžiusi techniką, ritmiką, skambesių, dinaminės skalės, muzikinio teksto užduotis, stilistinius ypatumus, L. Krėpštaitė tarsi susiliejo su vokalistės traktuotėmis, skambino labai švariai, aiškiai, drąsiai, garsiai ir ryškiai kulminacijose.
Grįžtant prie teigiamų vakaro įspūdžių, atrodė, kad V. Raginskytei labiausiai tinka charakteringi, šmaikštūs, smagūs kūriniai, kuriais ji užbaigė savo pasirodymą - W. Waltono Popovos arija ir M. Musorgskio „Hopakas“.
Po koncerto V. Noreika drauge su dirigentu V. Viržoniu iškilmingai įteikdamas Vaidai Raginskytei LNOBT Operos studijos stažuotės baigimo pažymėjimą Nr. 0003, žaismingoje kalboje pagyrė gražų jos dainavimą, pažangą, gerą techniką, prisiminė, kaip virtuoziškai tiksliai studijoje jai sekdavosi atlikti Rozinos partiją.