Stebina, kad taisyklių nepaisymo keliu žengia Vyriausybė, deklaravusi teisinės ir pilietinės visuomenės principus. Šių veiksmų negalima nei prognozuoti, nei pateisinti sunkia ekonomine šalies situacija.
Akivaizdu, kad pirmiausia mums rūpi nacionalinis kinas, kuris, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, ir taip labiausiai skriaudžiamas. Pvz., Estijoje 2009 m. kino industrijai valstybė skiria 6 mln. eurų, „bankrutuojančioje“ Latvijoje - 3,1 mln., o Lietuvoje - 1,9 mln. eurų (milijonu mažiau nei pernai). Tačiau nėra jokių garantijų, kad net ir tokie vargani pinigai pasieks filmų kūrėjus. Kai kurios sritys, antai nacionalinio kino sklaida, apskritai nyksta iš rėmimo programų. Yra pavojaus, kad lietuvių filmai negalės dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, kur iki šiol labai sėkmingai garsino Lietuvos vardą. Nesuformuota nauja Kino taryba, taigi vienintelė kino finansavimo problemas sprendžianti institucija negali tęsti darbo šiuo ypač sudėtingu metu. Ištisa kultūros sritis, kaip turbūt ir daugelis kitų, atsidūrė išnykimui prilygstančioje netikrumo situacijoje.
Nors prasidėjo antrasis metų ketvirtis, Lietuvos kinematografininkų sąjunga dar negavo nė cento iš jai skirtų lėšų kūrybinėms programoms vykdyti. O ir tų lėšų (90 tūkst. Lt) užtektų tik trims veiklos mėnesiams. Sąjunga neturi ir niekada neturėjo savų patalpų, kito nekilnojamojo turto ar papildomų pajamų šaltinių. Apie kritinę Sąjungos būklę savo laiku buvo informuoti du kultūros ministrai ir du Ministrai Pirmininkai, tačiau padėtis ir toliau blogėjo. Nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio Kinematografininkų sąjunga nepajėgi nei vykdyti programų, nei sumokėti būtiniausių mokesčių. Jai grasina skolų išieškojimo tarnybos, gresia bylinėjimasis teismuose. Tolesnis organizacijos, įkurtos dar 1931 m. ir vienijančios per 230 kino profesionalų, likimas pakibo ant plauko.
Rūpestį kelia ir kiti valdžios veiksmai. Net 27 procentais sumažintas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansavimas. Kultūrinės spaudos leidiniams gresia bankrotai. Sumažinus lėšas ketinama iš esmės stabdyti Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondo veiklą 2009 m. antrąjį pusmetį, o gal ir ilgiau. Šis fondas vienintelis skiria lėšas kino debiutams, kino edukacijai, filmų skaitmeninimui, kino sklaidai virtualioje erdvėje.
Be to, Kultūros ir sporto rėmimo fondas buvo sukurtas kaip tam tikras visuomeninis susitarimas, kad dalis didinamų alkoholio ir tabako akcizo lėšų bus skiriama kultūrai ir sportui remti, tad dabartiniai Vyriausybės ketinimai prieštarauja visuomenės interesams.
Į sunkią padėtį kūrėjus įstūmė jau ankstesni sprendimai daugiau nei dvigubai padidinti mokesčius honorarams, trigubai padidinti PVM kultūrinei produkcijai (knygoms, filmams, spaudai). Tolesni Vyriausybės veiksmai dar labiau mažina kūrėjų, leidėjų, studijų galimybes išgyventi.
Suprasdami sunkią Valstybės būklę, vis dėlto negalime taikstytis su šiais neapgalvotais sprendimais.
Nusikaltimas taupyti naikinant kultūrą!
Lietuvos kinematografininkų sąjungos Patikėtinių taryba