Bet kokiu atveju, tai yra regioninės dailės paroda. Kita vertus, pasirinkta „Arkos“ galerija, ko gero, leidžia spėti, kad, grubiai tariant, joje dominuoja artima mūsų tradicinei sampratai dailė.
Paroda marga ir kūriniai dažniausia dekoratyvūs. Tai bendras įspūdis. Gilinantis toliau atsiskleidžia ir skirtingų autorių savitumas.
Panašu, kad Robertas Oltay saikingai derina tradicinę dailę ir konceptualius principus. Jo triptikas „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ išradingas ir saikingai konceptualus. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie jo „Kabančius sodus“ ar frotažo technika atliktus piešinius grafitu. Tradicinės priemonės, tradicinė forma derinama su konceptualiu požiūriu. Rezultatas - kultūringa, saikingai estetiška, saikingai tradicinė, saikingai dekoratyvi ir šiek tiek konceptuali dailė. Prisimenu, kaip ketvirtame kurse vyniojau tvarstį aplink porėmį su žaizda iš pomidorų padažo drobėje. Oltay kūriniai tikrai brandesni.
Mathiasas C. Aigneras kuria klasikinę skulptūrą, o dar gana jauno menininko Floriano Aignerio sukurti sukarikatūrinti bronziniai biustai labai primena gipsinius Mariaus Zavadskio analogus. Galbūt Aignerio šiek tiek profesionalesni ir šiek tiek ironiškesni. Nors nesiimu spręsti.
Zaricos Aigner tapyba šiek tiek glumina, nes sunku suprasti, ar tokia nepakaltinama maniera sugalvota tyčia, ar menininkei tiesiog taip išeina. Jei tai sąmoningas rezultatas, tada, matyt, pati maniera ir yra pagrindinis šios tapybos raktas.
Wolfgangas Hanhoferis eksploatuoja piešinio ant didelio formato drobių galimybes, bet sunku pasakyti, ar tie kūriniai geri, ar blogi. Ko gero, reikėtų žinoti kontekstą.
Labiausiai argumentuoti atrodo Ingrid Niedermayr tapybos kūriniai. Menininkės kūrinį jau galėjome išvysti 2006 metais „Bitės“ meno erdvėse“. Šie kūriniai gali patikti arba ne, bet autorė tikrai žino, ką ir kodėl daro. Ji tapo stadionus nenatūraliomis, dirbtinėmis spalvomis, tiksliau, „neskaniais“ jų deriniais, ir tokiu būdu kalba apie susvetimėjimą, urbanistinių erdvių (ir mūsų mąstymo) nenatūralumą ir dirbtinumą. Panašu, kad šios autorės kūriniai „Arkoje“, kitų savo kolegų apsuptyje, kad ir dekoratyvių Ling Nimmervoll skulptūrų ir dar dekoratyvesnių Aloiso Nimmervollo tapybos darbų kompanijoje, jaučiasi ne itin patogiai.
Karlo Pichlerio tapyba per daug dekoratyvi, bet idėja portretuojamus asmenis įkomponuoti į Klimto ar Da Vinci paveikslus kiek atsveria tą dekoratyvumą. Logiška ir Arnulfo Rainerio portreto forma - ant veido užtekėję juodi dažai. Tik Madona kaip Džokonda atrodo kiek nuvalkiotai (nebent nuvalkiojimas ir yra prasmė).
Schlagerių šeimos dailė taip pat labai dekoratyvi. Oona Valerie Schlager, Felixo Schlagerio, Helgos Schlager, Herbesto Schlagerio kūriniai pretenduoja į šiuolaikiškumą, bet vis dėlto atrodo, kad juose dominuoja kiek savitikslis dekoras, o ne mintis.
Spontaniškos tapybos, psichinių ir fizinių būsenų iškrovos tapyboje, ko gero, labiausiai pasiteisina Astrid Esslinger darbuose. Nors jie atrodo studentiški, turi kažką tokio, kas juos padaro motyvuotus tiek spalvų, tiek konceptualumo prasme.
Atskira salė skirta Linco klasikui Fritzui Fröhlichui. Čia matome tapybą, porą asambliažų ir daug piešinių pastele. Nors akį traukia didesni tapybos kūriniai ir jie, žinoma, įdomūs - šiek tiek primena Sližį, tačiau, kiek suprantu, yra labiau angažuoti ideologiškai, susiję su Austrijos istorija, - bet tikrasis bendravimas, dialogas prasideda prie nedidukų profesoriaus piešinių pastele. Jie tikrąja to žodžio prasme įtraukia ir užburia.
Galvoje vis šmėsteli tai vienas, tai kitas tolimas panašumas su mūsų klasikais, pavyzdžiui, Algirdu Steponavičiumi ar Stasiu Eidrigevičiumi, bet žavi tai, kas logiškai nepaaiškinama, nepagaunama, lengvai neartikuliuojama ir neaprašoma - savita piešinių nuotaika, juose pulsuojanti gyvybė.
F. Fröhlichas geba sujungti keistus pavadinimus (pavyzdžiui, „Natūralių galvos santykių atkūrimas“, „Kas gi laikosi įstatymų“, „Esate pasipūtę avigalviai“ etc.) ir ne mažiau keistus siužetus, balansuojančius ant grotesko ribos. Piešiniuose jis audžia savitus pasakojimus, kurie nėra tikrąja to žodžio prasme pasakojimai, bet nėra ir pasakojimo iliustracijos, kaip nėra ir visiškai abstrahuoti, simboliški vaizdai. Žavi tai, kad tokiuose kameriniuose formatuose telpa toks platus ir gilus pasaulis. Ir pastarasis susijęs su tekstu, literatūra plačiąja prasme. Žiūrint profesoriaus parodą nejučia išnyra savitai stilizuoti ir išjausti Franzo Kafkos, Jaroslavo Hašeko, Pieterio Handke's ar net tolimi Elfriede's Jelinek literatūros atgarsiai.
Taigi išėjęs iš galerijos pagalvoju, kad paroda marga, nevienalytė, gal neišgryninta, bet Fritzo Fröhlicho miniretrospektyva ir keli įdomūs autoriai iš bendros ekspozicijos nusveria parodos svarstykles į įdomumo pusę.
* * *