Mintyse gan greitai suskaičiavau geriausius darbus ir susikūriau virtualią parodą, tačiau jei jau Rutė tapo, kaip sau nori, tai tegu ir rodo, kaip tik pageidauja, nes šiuo atveju būti tautodailininku reiškia būti laisvam nuo profesionalaus meno kriterijų, o daryti parodą, vadinasi, kurti reiškinį. Ir toks rodymo stichiškumas (nevaldomas kiekis) man patiko. Tai primena kūrybinio gyvenimo auditą arba, jei norite, visišką apsinuoginimą. Netgi pajutau mažutį pavydą, kad aš niekuomet negalėsiu va taip va išdėlioti savo rašinių, perbėgti jų akimis ir susidaryti bendrą vaizdą.
Ieškodama parodos nerimavau dėl dviejų labai skirtingų dalykų. Pirma, kad galiu nerasti, o jis pasirodys beesąs lietuviškasis Pirosmanis - kaip gi likti nepamačiusiai. Antra - kad susidursiu su pernelyg „gražiais“ darbais, panašiais į tuos, kuriuos nepaisant oro sąlygų bandoma parduoti Pilies gatvėje. Tačiau nujaučiau, kad bet kuriuo atveju tai bus kažkas įdomaus. Nerimas nepasiteisino, užtat nuojauta neapgavo. Į Pirosmanį, tapiusį tai, ką mato, ir taip, kaip mato, semiant grynai iš vidaus ir remiantis kūrybine valia, Rutė nepanašus. Lietuvio tapytojo kūryboje prasisunkia kultūra: vienur matyti Edvardo Muncho „Šauksmo“ aidas, kitur Čiurlionio polinkis į mitologiją, simbolizmą ir, turbūt reiktų sakyti, ezoteriką, dar kitur - arsininkų dėmesys liaudiškai skulptūrai, pagal lietuviškojo modernizmo tradiciją santūrus, net niūrokas koloritas ir kt.
Tapytojas anaiptol nieko nekopijuoja, tuo ir skiriasi nuo gatvės paišeivų, norinčių būti panašių į žinomus kūrinius ir gražias fotografijas. Rutė jam asmeniškai aktualius motyvus, kad ir iš kur jie būtų, organiškai įtraukia į savo kosmologiją. Nors čia galime aptikti ir krikščionybės (angelai ir šventieji), ir pagonybės (į simbolius panašūs gyvūnai ir augmenija), ir mokslinės fantastikos (keisti sutvėrimai ir grėsmingi šešėliai) atgarsių, Rutės kuriamas pasaulis atrodo ganėtinai vientisas. O taip yra dėl kelių priežasčių. Nepaisant oficialios kūrinio temos, daugelyje darbų menininkas sutelkia dėmesį į dviejų figūrų susitikimą. Dažniausiai tai nejaukus momentas. Kad ir kaip pakylėtas jaustumeisi, juk nėra labai įprasta būti šalia šventojo ar šešėlio, kuris gali būti tavo mirtis ar nuodėmė, o juo labiau - šalia neaiškios būtybės, nežinant, kuo visa tai baigsis. Du ar trys vieno kūrinio veikėjai dažniausiai yra sustingę, pajutę akimirkos svarbą. Abstraktokame fone spalvinės dėmės lyg aidas kartoja sustingusiųjų figūras ir įelektrina nejudrų paveikslo veiksmą. Kas tos figūrų „pašvaistės“? Auros, mintys, emocijos, kintanti materija, materializavęsis kitimas? O gal viskas vienu metu?
Atskira kūrybos linija galima būtų išskirti embriono pavidalo figūras, tarpstančias ne visai žemės fizikai paklūstančioje aplinkoje. Ūkai ir sutemos, virš horizonto ir po juo, mintyse ir jausmuose - štai kur vyksta Rutės nutapytas gyvenimas. Tai mito erdvė. Gimimo, mirimo, persikūnijimų, pasąmoninių atpažinimų karalystė. Dalis paveikslų yra abstraktūs, kur regime vien tik nežemiškus ūkus.
Petro Rutės kūrybai vientisumą saugoti padeda ir savita stilistika bei koloritas. Aptakios formos su aiškiu kontūru, tolygios spalvos plotai kalba aiškiais „žodžiais“, o spalvų duslumas ir skirtumas tik per atspalvį, atrodo, sugeria tų žodžių „garsą“. Todėl paveikslai mįslingi ir tolimi lyg stačiatikių ikonos. Tik šios, negana to, yra tolumoje, rūke ir dar nuklotos storu dulkių sluoksniu. Todėl ištinka šioks toks sukrėtimas, kai pro tiek sluoksnių vaizdai visgi į tave prabyla.
Ne visada tapytojas toks įsijautęs į vidines patirtis, yra ir stačiai ironiškų kūrinių. Pavyzdžiui, „O man tas pats“ (2000 m., kažkodėl tekstas drobėje įrašytas rusiškai). Ir spalvos čia guvesnės, ir kontrastai tarp jų akivaizdesni. Impulsyvaus maišto grynuolis. Primena refleksyvų pasimuistymą, kai nepatogiai atsisėdi. O dar primena Jono Valatkevičiaus tapybą. Tik Jono kūriniuose priešinga panirimo į patirtis ir maišto proporcija, ir visai kitokia kultūra pro jo drobes (ankstesnėje tapyboje - kartonus) sunkiasi. Na ir, žinoma, jų santykis su tapyba skirtingas. Petro Rutės - pagarba raiškai ir rimtumas, o Jono Valatkevičiaus - po ironija ir isterija užmaskuotas tas pats rimtumas. Rutė - iš paprasto gyvenimo, Valatkevičius - iš šiuolaikinio meno, šio kritikos ir reklamų kūrėjo platumų išėjęs. O ir kartos skirtingos: Petras galėtų būti Jonui senelis.
Pastaruoju metu gana madinga į kokį nors stambų šiuolaikinio meno projektą įtraukti ir kelis neprofesionalaus meno kūrinius. Na, kaip inkliuzus, profesionaliojo negatyvus ar transgresijos (plataus požiūrio) ženklus. Tai yra įdomu, jei tik į temą. Kartais nejauku, nes deklaruojamas požiūrio platumas tik dengia pašaipą ir tam tikrą karnavališkumą. Kaip kad pasakytų Griselda Pollock, marginalaus įtraukimas į kanoną pastarąjį tik patvirtina. Kita vertus, neelitiniam menui rodomas atskiras dėmesys jį irgi atskiria ir uždaro į simbolinį getą. Tai kokiu režimu nusistatyti imtuvus žvelgiant į Petro Rutės tapybą nuošalioje (Valakupių g. 5) ekspozicinėje erdvėje? Turbūt svarbiausia yra pasitelkti platesnį požiūrį, t.y. pamiršti į galvą įsikaltus kriterijus, rangus, reitingus, gal net skaitytas knygas. Šiuo konkrečiu atveju Rutės kūrybą prasmingiau ne vertinti, o tiesiog patirti.