Spektaklį, kurio premjera įvyko kovo 28 ir 29 d., pastatė vyresniosios kartos Lietuvos choreografas Vytautas Brazdylis. Tai rūpestingai restauruota 1983 m. pastatyto ir apie du dešimtmečius sėkmingai rodyto baleto redakcija, atgaivinusi Lietuvos kultūros paveldo statuso nusipelniusią choreografiją ir stilingus jau mirusio estų scenografo Eldoro Renterio (1925-2007) kostiumus bei dekoracijas, kurios derėjo naujoje erdvėje lyg jai sukurtos.

XX a. devintajame dešimtmetyje didžiulio dėmesio sulaukusi originali V. Brazdylio „Kopelijos“ versija buvo puikiai įvertinta ne tik Lietuvos, bei ir kitų kraštų žiūrovų ir profesionalų: puikių atsiliepimų sulaukė gastrolėse Maskvos, Varšuvos didžiuosiuose teatruose, įvertinta Busros festivalio Sirijoje Didžiuoju prizu, rodyta Graikijoje, Švedijoje ir kitur. Spektaklio sėkmę lėmė įdomi libreto redakcija, muzikali, ypač stilinga klasikinio baleto leksika paremta choreografija, ryškūs to meto Lietuvos baleto solistų vaidmenys.

Visos šios „Kopelijos“ savybės sėkmingai atgaivintos ir naujajame pastatyme. Nuo daugelio „Kopelijos“ redakcijų V. Brazdylio spektaklis pirmiausiai skiriasi tuo, kad didelė reikšmė čia tenka antraštiniam personažui - automatų meistro Kopelijaus sumeistruotai mechaninei lėlei Kopelijai. Kitose spektaklio redakcijose tai antraeilis personažas, lėlė, kurios drabužiais apsirengusi Svanilda komiškomis mizanscenomis tyčiojasi iš automatų meistro. Pirmajame V. Brazdylio spektaklio veiksme dramaturginė spektaklio intriga mezgama Franco ir Svanildos sužadėtuvių fone - nepaisant savo išrinktajai įteikto žiedo, Francas nepaliauja žvalgytis į paslaptingą lėlių meistro dirbtuvės lange sėdinčios merginos siluetą; kartu su bičiuliais įsigavęs į dirbtuvę, Kopelijaus pasiūlyto gėrimo apsvaigintas, jis regi atgyjančią savo svajonę, bet gėrimo galioms išsisklaidžius suvokia, kad vizija tebuvo meistriškai sukonstruotas automatas, kuris besisukdamas lūžta pusiau. Kartu su Franco draugais į Kopelijaus dirbtuvę atskubėjusi Svanilda atleidžia sužadėtiniui, ir spektaklis baigiasi šventiškomis vestuvėmis, kuriose dalyvauja ir Kopelijus su sutaisyta lėle.

V. Brazdylio spektaklyje šie siužeto vingiai perteikiami aiškiai ir suprantamai, įsiklausant į muzikos nuotaiką, pasitelkiant senųjų baletų pantomimos iškalbą, daug dėmesio skiriant choreografijai, kuri charakterizuoja spektaklio personažus, o grupiniai šokiai sukuria spalvingą plastinį foną. Išsaugojęs pirmojo savo spektaklio choreografiją, V. Brazdylis dar sukūrė nuotaikingą čardašą, kurį pirmajame veiksme atlieka trisdešimt mažesniųjų Baleto skyriaus klasių auklėtinių, o antrajame veiksme Kopelijaus dirbtuvę papildė įdomiai surežisuota lėlių scena: pasitelkęs apšvietimą ir kostiumus, choreografas siekė sukurti dinamišką atgyjančių lėlių dalių - kojų, rankų, torsų, galvų, užpildančių visą scenos erdvę, - įspūdį.

Naujajame spektaklyje dalyvauja ne tik Baleto skyriaus mokiniai, bet ir paskutiniųjų metų absolventai. Peržiūroje ir abiejose spektaklio premjerose Francą šoko Gediminas Bubelis, baigęs M.K. Čiurlionio mokyklą pernai ir priimtas į nacionalinę baleto trupę. Tiek artistiniu, tiek choreografijos įprasminimo požiūriu ypač sėkminga buvo antroji premjera, kurioje šokėjas parodė ir savo technines galimybes - aukštus šuolius, tikslius sukinius, - ir pakankamai organiškus vaidybinius sugebėjimus. Franco vaidmenį taip pat parengė Andrius Butkys, kuris pasirodys kituose „Kopelijos“ spektakliuose. Svanildą peržiūroje ir pirmojoje premjeroje šoko būsimoji Baleto skyriaus absolventė Margarita Simonova - ji sukūrė šiltą paprastos merginos paveikslą ir gana gerai susidorojo su nelengva choreografine partija. Puikiai Kopelijos paveikslą įkūnijo dešimtokė Grytė Dirmaitė, šokusi spektaklio peržiūroje ir pirmojoje premjeroje - kreipė dėmesį ir nuosekliai kuriamu mechaninės lėlės įvaizdžiu, ir grakščia šokio forma, išbaigtomis pozomis, grakščiomis linijomis, tiksliais sukiniais. Julija Turkina, lengvai, su nuotaika šokusi kartu su Franco ir Svanildos draugais pirmuosiuose spektakliuose, antrojoje premjeroje sukūrė Kopeliją - nors antrajame veiksme jos šokiams pristigo išbaigtumo ir tikslumo, tačiau trečiajame ir variaciją, ir baigiamosios šokių siuitos sceną šokėja atliko tvirtai ir grakščiai.

Pasitelkęs iškalbingus ir muzikalius gestus, Kopelijų vaidino Marius Miliauskas - tiek jo veido išraiškos, tiek judesiai perteikė azartišką lėlių meistro paveikslą, papildytą gyvomis, komiškomis detalėmis.

Antrojoje „Kopelijos“ premjeroje Svanildą šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Živilė Baikštytė. Jos sukurtas paveikslas - gija, jungianti ankstesnįjį šio baleto pastatymą ir iš naujo prasidedantį jo gyvenimą. Patyrusios balerinos vaidmuo - puiki artistiškumo, sceninės etikos pamoka jauniesiems šokėjams, tarp kurių šokio lengvumu, gražiomis linijomis jau dabar išsiskiria tryliktokai Vaida Šniūrevičiūtė, Vojtechas Žuromskas ir kiti, kuriuos spektakliui parengė pedagogai repetitoriai Aušra Bagdzevičienė, Gražina Dautartienė, Audronė Domeikienė, Marina Levickienė, Giedrė Tauskuvienė, Beatričė Tomaševičienė, Aleksandras Semionovas, Petras Skirmantas, Edvardas Smalakys.

Pirmieji „Kopelijos“ spektakliai šokio teatre sulaukė nemažai žiūrovų. Įdomu bus sekti šio naujo šokio meno židinio veiklos pulsą. Kad jis būtų dar intensyvesnis, galėtų prisidėti ir būtini spektaklio aksesuarai - programėlės ir afišos, kurios „Kopelijos“ atveju kelia abejonių. Šiuose leidiniuose spektaklį „įvaizdino“ M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių sukurtų lėlių fotografijos - išradingi, spalvingi kūrinėliai vis dėlto klaidingai informuoja ir apie spektaklio žanrą, ir apie jo stilistiką - kažin ar spektakliu jie sudomins tuos, kurie scenoje trokšta išvysti nuotaikingą romantinį baletą.

„7 meno dienos“ Nr.13 (842), 2009-04-03