Baltasis ciklamenas - tolimos dainos aidas

Rasa Vilimaitė
Japonijoje nuostabiosios sakūros šįmet pražydo net dviem savaitėmis anksčiau, nei įprasta. Tai bene rekordas - tokio ankstyvo pavasario pradžią pranašaujančio gamtos stebuklo Tekančios saulės šalis neregėjo jau daugiau kaip pusšimtį metų. O mums kovo 25-ąją Vilniaus Kongresų rūmų koncertų salėje, regis, nusišypsojo sėkmė pajusti sklandantį ore baltojo ciklameno kvapą. Jis praskaidrino dar nelabai pavasariškus mūsų orus ir apgaubė pirmą kartą Lietuvoje apsilankiusį garsųjį daugybę apdovanojimų pelniusį Kunitachi muzikos universiteto gimnazijos (Japonija) moterų chorą (meno vadovas Yastoshi Araki).

Stebint japonių pasirodymą vis neapleido jausmas, kad kažkas čia ne taip. Tikrai ne dėl atlikimo kokybės, ir tikrai ne todėl, kad choras iš tolimo, mums egzotišku atrodančio krašto. Šiuo įsismelkusiu pojūčiu „kažkas čia ne taip“ galiausiai nusikračiau tik tada, kai į sceną juodais aplankais nešini įžengė choro „Brevis“ (meno vadovas Gintautas Venislovas) dainininkai. Tada man ir dingtelėjo - juk iš tolimosios šalies atkeliavusios atlikėjos per visą vakaro programą į natas nė nežvilgterėjo. Tas japonų preciziškumas...

 

Koncerto pradžioje skambėję G. Rossini „Trys religiniai chorai („Tikėjimas“, „Viltis“, „Gailestingumas“)“ (1844), mano manymu, buvo ne pats geriausias pasirinkimas. Žinoma, kartais smagu pasiklausyti ir „margų“ programų, bet šis koncertas savo dualistine dvasia buvo labai vientisas. O G. Rossini šalia išimtinai japonų ir lietuvių kūrėjų chorinių kompozicijų suskambo tarsi „įsviestas“ ne į savo kultūrinę erdvę. Kalbant apie paties kūrinio įprasminimą, kiek glumino fortepijono (grojo Yasuhiko Hoshino) skambesys. Kartais jis virsdavo tarsi mechanišku, kai kurioms natoms ir akordams pianistas „prikabino“ pernelyg sunkius akcentus. Trečiajame chore uždainavusi solistė (Keiko Araki) irgi nepaliko didesnio įspūdžio. Solo partija nėra sudėtinga, o veikiau priešingai - įsiliejanti į bendrą skambesį ir tik kartkartėmis išnyranti į paviršių. Tad šis kūrinys galbūt nebuvo pats palankiausias solistės vokalui atsiskleisti.

 

Daug įspūdingiau choras atliko japoniškas kompozicijas - iš karto galima numanyti, kad savo kultūrinėje terpėje kolektyvas jausis daug laisviau. Čia skambėjo dviejų žymių šiuolaikinių japonų kompozitorių - Yujiro Fukushima (dvi dainos iš dainų ciklo „Iš nuostabios pietų salos“) bei Naoko Zukeran (dvi dainos iš dainų ciklo „Baltasis ciklamenas“) - chorinės kompozicijos bei viena labai populiari japonų liaudies daina „Jagi bushi“. Abiejų kompozitorių dainos (fortepijonu akompanavo Taisei Kikuchi) skleidė šviesios melancholijos alsavimą, sulig kiekvienu atodūsiu švelniai, tarsi trapus ciklameno žiedas, besiskleidžiančią kažkur visai čia pat. Minėtoji japonų liaudies daina patraukė savitu derminiu, europietiškai ausiai kiek neįprastu skambesiu. Suabejojau ritmiškai kiek netiksliu pirmuoju altų grupės solo epizodu; tačiau visi analogiški vėlesnieji skambėjo aiškiai ir įtikinamai. Pati daina savo gyvais kintamais ritmais ir giedra nuotaika praskaidrino aplinkui vis dar sklandžiusią melancholijos dvasią.

 

Didesnę choro iš Japonijos programos dalį lydėjo fortepijonas, o štai choro „Brevis“ repertuarą su dariusios dainos beveik visos sukurtos a cappella. Lyginti abi programas, ko gera, Sizifo darbas - abu pasirodymai skiriasi iš esmės. Japonių pasirodymą nuolatos gaubė šviesios melancholijos šydas, o kai kuriose lietuvių kompozicijose buvo aiškiai juntamas grynai lietuviškas sutartiniškasis pradas (B. Kutavičiaus „Atnešiu rūtos šaką“, D. Zakaro „Nors žvaigžde tu pakiltum“), buvo kompozicijų ir religiniais tekstais (D. Zakaro „Alyvų kalne“, A. Martinaičio „Laiškas visiems tikintiesiems“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio tekstais, J. Kalco „Šlovinkime Dievą“. A. Martinaičio „Laiške visiems tikintiesiems“, skambėjusiame anglų kalba, „Brevis“ kai kur stokojo aiškios artikuliacijos, o dėl kartkartėmis atsiradusio balsų tarpusavio nesinchroniškumo jis ne visada buvo aiškiai suprantamas.

Koncertą vainikavo turbūt džiaugsmingiausia akimirka - dvi bendros dainos. Pirmiausia turėjome progą pasiklausyti japoniškai dainuojančio choro „Brevis“, ir įspūdį jis paliko tikrai neprastą.

 

Skambėjusi daina - labai populiari Japonijoje Natsumi Hinai sukomponuota „Žydroji žemė“ (Ruriirono Chikyu), kaip ir kitos tą vakarą girdėtos japoniškos dainos, tiesiog smelkte persmelkta švelnios melancholijos. Lietuviškoji bendra daina - choro vadovo G. Venislovo „Vasaros paukštis“. Vargu ar tai buvo geras sprendimas, nes kur kas sudėtingesnė koncerto programa apnuogino jos paprastumą. Jai skambant, norom nenorom kilo asociacijos su masiniais renginiais (tokiais kaip Dainų šventė). Jei atmintis neapgauna, „Vasaros paukštis“ kaip tik skambėjo praėjusioje Dainų šventėje. Aukšto lygio profesionaliam chorui ši daina tiesiog pernelyg elementari. Tačiau tai nebūtų esmė, jei ne nusivylimas, kad kai kas suskambo ne visai taip, kaip turėtų skambėti.

 

Tačiau argi kas nors, skaičiuodamas svetimas klaidas, tapo laimingesnis? Kad tai buvo tiesiog geros nuotaikos vakaras, galėjai išskaityti aplinkinių veiduose. Dauguma kovo 25-ąją apsilankiusiųjų Kongresų rūmuose grįžo namo su šypsena. Galbūt kiek persmelkta melancholijos, galbūt ne visai lietuviška. Bet tikra.

 

*  *  *

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.