Lietuvos kūrėjų tarpdisciplininių menų pristatymas strategiškai svarbiose Vilniaus visuomeninėse erdvėse pagaliau prasidėjo. Po įvairių trikdžių, lėšų stygiaus, projekto idėjos įgyvendintojos Aušros Petroškienės pastangomis programa galiausiai išvydo dienos šviesą. „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ programos projektas „Naujasis miesto veidas“ iki metų pabaigos gyvuos Vilniaus geležinkelio stotyje, Vilniaus autobusų stotyje ir Tarptautiniame Vilniaus oro uoste bei jų prieigose. Čia matysime šiuolaikinės dailės pristatymus, skirtingo pobūdžio lietuvių ir užsienio menininkų parodas, erdvinės plastikos kūrinius, videoprojekcijas, filmus.

Per fotomenininko Gintaro Česonio fotografijų parodos atidarymą autobusų stotyje kalbėjusios Vilniaus - Europos kultūros sostinės vizualiųjų menų projektų vadovės menotyrininkės Laimos Kreivytės nuomone, netradicinėse erdvėse atidaromos parodos yra įdomesnės. Anot jos, žiūrėti parodas muziejuose ir galerijose - tai reiškia tikėtis ten meno, o juk daug labiau nudžiugina kūriniai, kurie užklumpa netikėtai, pavyzdžiui, važiuojant į Rygą ar Varėną.

 

Gintaras Česonis - vienas iš perspektyviausių jaunųjų (g. 1974) Kauno fotografų, studijavęs fotografiją Prancūzijoje, Arlio fotografijos mokykloje; prieš porą metų išleidęs įsimintinus fotografijų albumus „Tėvas Stanislovas“ bei „Pasivaikščiojimai po Kauno tvirtovę“. Kalbėdamas apie savo kūrybą, menininkas teigia, kad niekada neturi išankstinės nuostatos parodyti žmogų vienokį arba kitokį. Jis intuityviai išsirenka iš gausybės akimirkų ir fiksuoja tai, kas kalba apie jam svarbius dalykus. Anot Skirmanto Valiulio, G. Česonis darbus kuria „atkakliai, nevengdamas tradicijos ir senoviškų technikų. Jo senų fototechnikų imitaciją galima laikyti ir tam tikru postmodernizmo ženklu, bet sugrįžimas prie senos, išeksploatuotos temos tokį ženklą daro dvigubą.“

 

Šiuo metu Vilniaus autobusų stotyje rodoma G. Česonio darbų paroda kalba apie vieno brangaus žmogaus kelionės istoriją. Tikrą, gyvenimą lemiančią kelionę, kuri mena dar gyvos kartos istoriją. Fotografijų serija pasakoja apie tėvą, kuris, pavargęs slapstytis nuo persekiojimo, ryžosi keliauti pas ištremtus į Sibirą artimuosius. Savo noru į tremtį... kaip tikras keliautojas... pats. Ši istorija vyko prieš 20 metų čia, šioje stotyje. Fotografijose užfiksuoti artimiausi giminaičiai - broliai, sesuo, pusbroliai ir pusseserės su savomis istorijomis. Nuotraukose atmintį saugo ne tik žmonės, bet ir liepos. Jos daug regėjo ir girdėjo: lūžusias rankas, tremtį, norą gyventi, laisvės troškimą. Jos tarsi įžemina, simbolizuoja būtinybę nepasiklysti.

 

Šias labai asmeniškas savo artimų žmonių fotografijas G. Česonispateikė išdidintuose juodai baltose lakštuose, kurie eksponuojami stikliniame autobusų stoties perėjime. Jos neįkyriai liudija stoties simbolinę reikšmę į kelionę susiruošusiems ar grįžtantiems praeiviams. Fotografijų seriją lydi užfiksuoti garsiniai pasakojimai, bet dėl techninių kliūčių jų nepavyko pristatyti.

 

Tuo tarpu Vilniaus geležinkelio stotyje pradedamas rodyti dešimties filmų ciklas „Dimensija 12“. Tai filmai apie iškilias skirtingų kartų Lietuvos asmenybes. Ciklo „Dimensija 12“ sumanytojai - Džiugas Katinas ir Linas Liandzbergis - pakvietė projekte dalyvauti žymius mūsų menininkus: Vladimirą Tarasovą, Arkadijų Gotesmaną, Sigitą Gedą (1943-2008), Gediminą Laurinavičių, Vytautą Juozapaitį, Donatą Katkų, Andrių Mamontovą, Antaną Jasenką, Antaną Kučinską, Tomą Dobrovolskį, Loretą Juodkaitę ir Juliją Skuratovą. Kiekvienas iš jų turėjo pasirinkti sau tinkamą unikalią erdvę.

 

Filmų ciklas „Dimensija 12“ pradedamas originaliu Vladimiro Tarasovo kūrybos pristatymu, kuris grindžiamas objekto, erdvės, veiksmo ir muzikos sąveika. Meninės dokumentikos filme išradingai pateikiama perkusijos ir jachtos variklio muzikinė interpretacija.

 

Anot Džiugo Katino, šie filmai sukurti Lietuvos instituto užsakymu ir yra specifinės vietos projektas. Kuriant filmą buvo taikomasi prie kiekvieno žmogaus norų ir pageidavimų. Pavyzdžiui, Sigitas Geda pasirinko vietą po tiltu ir skaitė poeziją vandeniui. Vladimiras Tarasovas prie jachtos variklio derino savo būgnų muziką. O aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis pasirinko Kazokiškių šiukšlyną.

V. Tarasovo muzikos improvizacijos jungiamos su dinamišku muzikos instrumentu - būgnais, laivo motoro garsais ir paties Tarasovo figūra. Montažas skiria arba jungia muziką, menininko pokalbius, Vilniaus rotušės aikštės, miesto vaizdus; statybininkų, jų technikos, rekonstrukcijos darbų garsus.

Visa tai drauge virsta nepaprastai temperamentingu ir spalvingu reginiu. Kuriant dalyvavo kompozitorius Antanas Jasenka, dailininkas Karolis Jankus.

 

Kompozitoriaus A. Jasenkos kuriamas elektroninis garsas praplečia V. Tarasovo industrinį mąstymą ir Dž. Katino sumanymą sukurti vaizdą, remiantis šio menininko kūryba. Taip laikinai čia gimęs orkestras tapo labai šiuolaikišku tarpdisciplininiu menu, kur nusitrina ribos tarp žanrų, kur garsas tampa vaizdu, vaizdas - kalba, į kurią žmogus reaguoja ir kurią gali priimti.

 

Ką tik grįžęs iš Berlyno Vladimiras Tarasovas filmu buvo patenkintas, anot jo, puikiai panaudota jo instaliacija „Between“, kur variklio idėja veikia kaip ritminė struktūra. Jam patiko, kad muzika nebuvo akompanimentas, o sudarė vienį su vizualiniu ir garso atlikimu. V. Tarasovo nuomone, Europos kultūros sostinės renginiai Lietuvos menininkams yra puiki galimybė parodyti savo darbus, nes pas mus kultūroje „vyrauja arba popsas, arba oficiozas“. Tačiau menininkas turi rodyti savo darbus.

 

Dabar, pasak Tarasovo, yra „vienintelė katastrofiška problema, kad iš Berlyno negalima atskristi. O žinau, kad daug žmonių norėjo atvažiuoti, pasižiūrėti, kaip kuria mūsų menininkai.“ Vertindamas lietuvių autorių darbus, V. Tarasovas teigė, kad „pas mus yra truputį kompleksų. Aš nesutinku, kad lietuvių menininkai gali būti vertinami prasčiau. Prancūzai yra geri menininkai, bet pas mus - ekstra klasės menininkai. Dabartiniame atvirame pasaulyje galima groti ir kurti Paryžiuje, Berlyne arba Vilniuje. Bet tie patys prancūzai atvyksta čia, į Vilnių, paklausyti kūrėjų, nes puikiai supranta lietuvių menininkų idėjas.“

 

Nors projektui trūko reklamos, vis dėlto nemanau, kad šio filmo premjerai reikia tūkstančių žiūrovų.