Bitė Maja skraido po pasaulį

Daiva Šabasevičienė
aš veidrody matau / išartą žemę / ir juodvarnių pulkus / ir slieką ilgą / ir dar ilgesnį gandro kaklą / ir varlę mirštančią / ir medį žydintį / aš veidrody matau / pasaulį visą / negrįžtantį. O lekiantį / taip greitai pro mane / aš veidrody matau / savo minčių / miražą

Šis 9-ajame dešimtmetyje parašytas Vitalijaus Mazūro eilėraštis prieš akis išskleidžia gyvybe alsuojantį pasaulį, kuris virsta prasmių prisodrinta daugiamate erdve, o gamtos kvėpavimą persmelkia laikinumo sopulys. Mazūras niekada nebuvo filosofuojantis menininkas, bet analizuojant jo kūrinių minimalizmą ir autentiškumą galima pasitelkus sudėtingiausius filosofinius išvedžiojimus.

Praėjusią savaitę Vilniaus lėlininkų kvietimu „Lėlės“ teatre viešėjo garsi maskviškė teatrologė Irina Uvarova. Trys menotyrininkės paskaitų popietės viena tema - „Vitalijaus Mazūro kūryba lietuvių liaudies meno, avangardo ir postmoderno kontekstuose“ - buvo didelė dovana tiems, kurie domisi lyginamaisiais kultūros kontekstais. Mazūro kūrybos mitologines paraleles Uvarova drąsiai susiejo su dieviškumo apraiška.

 

Vitalijaus Mazūro kūrybinė biografija nepaprastai intensyvi. „Lėlės“ teatre jo sukurtų spektaklių sąrašą papildo spektakliai Kauno lėlių teatre, Klaipėdos dramoje ir kituose teatruose. Jis niekada nebuvo sumanymus tik nurodantis dailininkas: kiekvienoje programėlėje Mazūro pavardę rasi ir prie atlikėjų.

 

Visas gyvenimas, 24 valandos per parą, yra atiduodamas teatrui. Vis dėlto šiame kūrybos kaleidoskope ypatingas 9-asis dešimtmetis. Tarp gausybės vertingų to laiko spektaklių - ir Jono Mačiukevičiaus „Bitė Maja“, sukurta lėlių teatrui pagal Waldemaro Bonselso kūrinį vaikams, kurį dar 1912 m. iš vokiečių kalbos išvertė Pranas Mašiotas.

 

1984 m. pastatyta „Bitė Maja“ tapo kultiniu spektakliu, kurio dvidešimt penkerių metų jubiliejų Vilniaus teatras „Lėlė“ kartu su gausiai susirinkusiais žiūrovais atšventė kovo 22 dieną. Iš pažiūros lyg ir paprastas spektakliukas tarytum tapo indų filosofijos ir religijos tęsiniu. „Maja, minima Vedose - magiška jėga, kuri suprantama kaip dievybės reiškimosi materialaus pasaulio įvairovėje galia, būdas, faktas arba kaip potenciali būties energija, kai kada tapatinama su gamta, prigimtimi“, - rašoma lietuviškoje enciklopedijoje. Gal tėvai, vesdami savo vaikus į šį spektaklį, ir negalvoja apie vedas, bet juk mūsų tradicijoje bitė gerbiama ne mažiau nei indų Maja.

 

Spektaklyje nerasime galingų mazūriškų formų, šviesų dramaturgijos ar netikėtos mistikos. „Bitė Maja“ - tarytum namų teatro variantas. Medžio drevę Mazūras kuria iš rudai dryžuotos draperijos, viršuje sukasi karuselė, o po ja lyg stebėjimo bokšte glaudžiasi penki aktoriai: Nijolė Indriūnaitė, Vilius Kirkilionis, Juozas Marcinkevičius, Elvyra Piškinaitė ir Olga Pocevičiūtė. Negalime atitraukti nuo jų akių, nors vos juos įžiūrime - savo mikliomis rankomis aktoriai valdo marionetines Mazūro sukurtas lėles. Kiek personažų kiekvienas iš jų įkūnija, sunku suskaičiuoti - po du, gal po tris, keturis. Imant ir virtuoziškai valdant kitą lėlę, kinta aktorių balsai, intonacijos. Gausybė „siūlelių“ tamsoje „brėžia“ begales grafinių vaizdų, ir nė karto tie „siūleliai“ nesusiraizgo, neužstringa. Elvyra Piškinaitė, kaip ir Almira Grybauskaitė, „Lėlėje“ sukūrė sudėtingiausių personažų. Jų balsai tapo spektaklių ženklais, tad nenuostabu, kad grįžęs namo dar ilgai girdi Piškinaitės traukiamą Bitės Majos dainelę: „Aš bitė Maja, aš dangum skrendu!..“ Prieš 25-erius metus šį vaidmenį taip pat atliko Ona Pučkoriūtė. Senąją Bitę Kasandrą, Musę Straksę ir Peteliškę Laimutę pirmuosiuose spektakliuose vaidino Nijolė Mazūrienė. Šiandien šias „partijas“ puikiai atlieka Olga Pocevičiūtė. Sodrus jos balso tembras visiems veikėjams suteikia tikslių charakteristikų. Senelės Kasandros rankas subtiliai perteikia Nijolė Indriūnaitė: tai ne šiaip rankos, tai - Senelės rankos!

 

Viliui Kirkilioniui ir Juozui Marcinkevičiui atiteko visas „charakterinių“ personažų ansambliukas. Tai ne tik samanų gyventojai, „rožvabalių giminės“ ir „mėšlavabalių giminės“ smirdaliai, bet ir uodai, drugeliai. Kiek aktoriams reikia išgauti skirtingiausių intonacijų, kad visi šie Dievo sutvėrimai nebūtų panašūs! Marcinkevičius ir Kirkilionis buvo

 

ištikimiausi Mazūro mokiniai. Gal ir šiandien jų atsidavimas vaidmenims, teatrui yra „Lėlės“ populiarumo laidas? Pirmuosiuose „Bitės Majos“ spektakliuose juos dubliuodavo Algis Mikutis ir Petras Mendeika, taip pat atėję į šią jubiliejinę šventę.

 

Žiūrovai visą vaidinimą sėdi išsišiepę ir nesusimąsto, kas šiame spektaklyje svarbiausia: gražūs tekstai (į kuriuos labiausiai reaguoja jaunosios mamos), virtuozai aktoriai ar burtininkas Mazūras, kiekvienam vabalų-majų karalystės personažui įsukęs po „propelerį“. Pavyzdžiui, Bitę Mają jis paleidžia aplink pasaulį ant nuostabaus lėktuvėlio, kuris pritemus žybčioja danguje. Uodui šimtas dvidešimt pirmajam sukonstruoja tokias rankeles ir kojeles, jog nereikia nė ilgo kraugeriško snapo, kad pajustum jo įgėlimą. Kai pasirodo gražusis Gėlių elfas (tiksliau, elfutis) ar Drugelis Laimutis su Peteliške Laimute, visi nuščiūva, nes prieš tai vorai ir išpampę vabalai pranašavo pavojų. Kiekvienas iš sutiktų padarėlių Bitei Majai ką nors parodo: vienas - savo armonikėlę, kitas – žnyples, vienas moko pašokti, kitas - pasikrapštyti. Bet Kasandros išminties - „Visko sužinoti neįmanoma net per visą gyvenimą“ - Bitė Maja nepamiršta ir finale užtraukia savo dainelę: „Aš jau žinau, kad ne visa, kas mėlyna, yra dangus (...), o pasaulis - tai ta vieta, kur yra visko ir dar kažko daugiau.“

 

Mazūro kuriamas pasaulis visuomet buvo lyriškai minoriškas. Todėl dažnas jo spektaklių palydovas yra kompozitoriaus Fausto Latėno muzika. Kiekvienas „Bitės Majos“ personažas turi savo melodiją. Latėnas lyg nematomas veikėjas kuria spektaklio ritmą, niekam neleidžia sustoti - kiekvienai būtybei jis sukūrė atskiras temas, tiksliai charakterizuojančias jų pasaulį. O Bitę Mają tiesiog įsimylėjo: ji neša „saldų medų amžinai, paragavę jo išauga milžinai“. Šis motyvas skamba iš įrašo sodriu, šiltu Vlado Bagdono-Bitininko balsu.

 

Gyvybės pripildytą pasaulį Mazūras vaizduoja ryškiomis, žaismingomis spalvomis, kurios 1984-aisiais, kai gyvenime dominavo visai kitoks, daug niūresnis koloritas, atrodė gyvai ir viltingai. Patys netikėčiausi spalvų ir formų junginiai Mazūro kūryboje tampa nedalomi. Jono Mačiukevičiaus tekstai šiandien kiek pakito: atsisakyta kai kurių remarkų, frazių, o kai kurie tekstai - „Mes esame turtingi, gyvename didelėje mėšlo krūvoje, todėl privalome ir vasarnamį turėti. Visi dabar vasarnamius turi“ - skamba kaip istorijos komentaras, įgijęs naują prasmę. Aktoriai kitaip improvizuoja kai kurias scenas, pakeičia personažų vardus. Lietuviški vardai Petrelis, Laimutė, kaimynas Česlovas „Bitei Majai“ suteikia organiškumo, humoro ir paprastumo, kuris teatre vaikams visada vertinamas. Daugeliui mažųjų žiūrovų „Bitė Maja“ tapo gyvenimo ir teatro pradžiamoksliu.

 

*  *  *

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.