Proto miegas

Jonas Ūbis
Vienas populiarus personažas yra pasakęs: „Tai - pasikartojantis déjâ vu.“ Tiksliau negalėčiau apibūdinti savo įspūdžio, kai pradedu rinkti filmus straipsneliui iš ką tik gautų televizijos programų.

Žinoma, ne tik LTV filmus kartoja po dešimt kartų. Bet ji vienintelė sugeba niekaip nebaigti pradėto ciklo: Erico Rohmero „Rudens pasakų“ ir vėl neradau trečiadienio „Elito kine“. Pasibaigusį čiuožimo čempionatą keičia futbolas ir imtynės. Elitui ir vėl leidžiama išsimiegoti.

 

Iš nerodytų arba rečiau rodytų filmų šią savaitę siūlau atkreipti dėmesį į kelis. Paulo Schraderio 1999 m. trileris „Amžinai mano“ (BTV, 29 d. 23 val.) pasakoja keistą meilės istoriją, kurią suvaidino Josephas Fiennesas, Ray Liotta ir Gretchen Mol. Ji prasideda 1974-aisiais prabangiame Majamio paplūdimyje. Iš Niujorko atvykusi paatostogauti verslininko žmona Elė įsimyli patarnautoją Alaną. Moteris netrukus suvokia, kokie gali būti audringo jausmo padariniai ir nusprendžia nutraukti romaną. Jos vyras pasamdo žudikus. Jie sužaloja Alaną. Neatpažįstamai pasikeitęs įsimylėjėlis sugrįš keršyti po trylikos metų...

 

Šlovę Schraderiui (g. 1946) atnešė bendradarbiavimas su Martinu Scorsese. Pagal Schraderio scenarijus jis sukūrė garsius filmus „Taksistas“, „Įsiutęs bulius“, „Paskutinis Kristaus gundymas“. Paties Schraderio režisūrinė karjera klostosi ne taip ryškiai, nors „Amerikiečių žigolą“ ar „Mišimą“ pamiršti būtų sunku. Schraderis domisi nusikaltėliais, marginalais, už aukštosios visuomenės fasado klestinčiais nusikaltimais. Su kinu jis susidūrė palyginti vėlai: religingi tėvai kalvinistai draudė sūnui vaikščioti į kino teatrus. Tačiau kino trauka buvo stipresnė. Iš pradžių Schraderis pasirinko kino kritiką. Turiu pasakyti, kad tada parašytas Schraderio tekstas „Transcendentinis stilius: Ozu, Bressonas, Dreyeris“ iki šiol su malonumu skaitomas ir cituojamas.

 

Dabar filmai iš Azijos tapo neatsiejama kino repertuaro ir įvairių kino renginių dalimi. Honkongo kino klasiko Tsui Harko filmu „Septyni kardai“ (LNK, šįvakar, 27 d. 21.55) 2005 m. buvo atidarytas Venecijos kino festivalis. Filmo veiksmas nukelia į 1660-uosius, kai Mandžiūrija užkariauja Kiniją ir įkurdina čia Ching dinastiją. Neva siekdama įvesti drausmę visoje šalyje, valdžia ima drausti kovų meną. Lieka tik vienas maištingas miestelis pasienyje, kuriame gyvena kovų meistrai...

 

Kalbėdamas apie filmą Tsui Harkas aiškino norėjęs grįžti prie autentiškesnių kovų, nei rodomos dabartiniuose wu-xia filmuose, kurie populiarūs visame pasaulyje nuo pat Ango Lee „Sėlinančio tigro, tykančio drakono“ pasirodymo. Tsui Harkas mano, kad šis stilius jau pasiekė tam tikrą ribą, už kurios prasideda manierizmas, o personažai yra tokie idealizuoti, didvyriški, kad pradeda atrodyti juokingi.

 

Kad tai nėra lengva, liudija ir toks faktas: 75 procentai filmo gamybos laiko buvo skirta kovų scenoms.

 

„Septyni kardai“ yra wu-xia-pian („kilnių kovų filmas“). Yra daugybė šio žanro atmainų. Wu-xia gali būti klasikinis, erotinis, siaubo, komiškas, fantastiškas ir net „techno“. Tačiau nereikėtų jo painioti su kung-fu filmais, kuriuose vaidino legendinis Bruce'as Lee. Būtent nuo jo ir prasidėjo Vakarų domėjimasis Rytų kovomis. Tragiškai filmavimo aikštelėje žuvusį Bruce'o Lee sūnų Brandoną Lee primins Alexo Proyaso 1994 m. filmas „Varnas“ (LTV, 28 d. 23.40). Tai pasakojimas apie žiauriai nužudytą roko žvaigždę, kuri sugrįžta į šį pasaulį atkeršyti niekšams. Iš Australijos kilęs režisierius šiame filme derina siaubo filmų stilių su savo pamėgta vokiečių ekspresionizmo stilizacija. Režisierių prisiminiau neatsitiktinai: netrukus kino teatruose pasirodys jo naujas filmas „Suvokimas“.

 

Filmų herojai dažnai atgimsta, grįžta iš anapus. Tačiau Londone gyvenantis jaunas amerikietis Ijanas (Dario Piane'o filmas „Ijano Stouno mirtys“, LNK, šiąnakt, 27 d. 01.00) miršta kasdien. Kiekvienąkart mirtis - žiauri ir tragiška. Ijanas (Mike Vogel) kasdien atsibunda vis kitu žmogumi - valdininku, taksi vairuotoju... Tačiau kiekviename naujame savo gyvenime jis sutinka tą pačią moterį. Ijanas bando suvokti tų nesibaigiančių mirčių ir prisikėlimų priežastis. Regis, jų reikėtų ieškoti praeityje...

 

Praeityje, žinoma, gali rasti ką tik nori. Tai įrodė ir lietuvių seimūnai, praeityje suradę dar vieną šalies Prezidentą. Pagalvojau, kad mūsų išrinktieji yra geriausias pavyzdys, kaip kinas veikia masių vaizduotę, kaip įtikinamai nutrina ribas tarp fantazijos ir realybės, kaip sudaro sąlygas atsiskleisti kolektyvinei pasąmonei. Juk politikai paprasčiausiai pasielgė kaip kokio kino komikso kurpėjai - ėmė ir perkūrė istoriją.

 

Bet grįžkime prie mūsų avinų. Tiksliau, televizorių. Dar vieną istoriją apie praeities fantazijas, prisodrintas sadomazochizmo, primins LNK (29 d. 23 val.). Tai - Romano Polanskio „Kartus mėnuo“ (1992). ...Laivu į Turkiją ir Indiją keliaujanti britų pora - Fiona (Kristin Scott-Thomas) ir Naidželas (Hugh Grant) - susipažįsta su kita pora. Paralyžiuotas amerikietis Oskaras (Peteris Coyotas buvo 7-ojo dešimtmečio JAV maištininkų teatro įžymybė, manau, kad režisierius jo biografija pasinaudojo kaip savotiška nuoroda į kartos praeitį) pasakoja Naidželui apie savo žmoną Mimi (Emmanuelle Seigner yra režisieriaus žmona). Iš pradžių britą tas atviras pasakojimas trikdo, bet jis įsitraukia vis labiau... Polanskis visada buvo provokatorius. Seniai nemačiau šio filmo, įdomu, kaip jis atrodo dabar. Juk filmai keičiasi kartu su kinu ir kartu su mumis.

 

LTV2 ir šią savaitę nepašykštės senųjų šedevrų. Daugumą jų esu pristatinėjęs ne kartą, tad, ko gero, nieko naujo nepasakyčiau. Todėl tik dar kartą primenu, kad 29 d. 19.30 galima pasižiūrėti vieną geriausių filmų apie Holokaustą, „Oskaru“ apdovanotą Jano Kadaro ir Elmaro Kloso „Parduotuvę aikštėje“ (1965); 31 d. 22.10 - pirmą kino klasiko Howardo Hawkso vesterną „Raudonoji upė“ (1948), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė kino legendos Johnas Wayne'as ir Montgomery Cliftas. (Beje, filme pasakojamą galvijų varymo istoriją visai neseniai gana grubiai „nusirašė“ australas Bazas Luhrmanas savo „Australijoje“.)

 

Šįvakar (27 d. 19.35) LTV2 dar kartą primins Billy Wilderio „Kaltinimo liudininką“ (1958). Neįtikėtinai tiksliai suvaidinta žmogžudystės išteisinimo istorija - vienas žaviausių filmų, kuriuos teko matyti. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Charlesas Laughtonas ir Marlene Dietrich. Pirmadienį (30 d. 22.10) LTV2 parodys dar vieną šio režisieriaus filmą. Tai - „Saldžioji Irma“ (1963). Filmo pagrindas - populiarus 7-ojo dešimtmečio miuziklas. Režisierius atsisakė perkelti jį į ekraną išsaugodamas tradicinę kino miuziklo konvenciją, nors puikios Margueritte Monod dainos filme išliko. Tačiau pasakojimo sąlygiškumo Wilderis neatsisakė, juolab kad tai gana neįtikėtina prostitutės ir jos meilės anglu apsimetančiam policininkui istorija, kuri baigiasi vestuvėmis. Pagrindinę porą vaidina Wilderio filmui „Buto raktas“ sėkmę atnešę aktoriai Shirley MacLaine ir Jackas Lemmonas.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis

 

*  *  *

 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.