Buvo žvarboka pernykščio gruodžio diena, gurkšnojome kavą Operos ir baleto teatre, kuriame jis ir dirbo fotografu. Michailas buvo puikus pašnekovas, bet griežtai laikėsi savo sistemos - pasakoti ir rodyti viską iš eilės. Netgi ko nors nepasakęs, irgi pasakydavo. Pažadėjo, kad kitąkart išklos įspūdžius iš Izraelio. Nebespėjo. Paliko mus tokią pat niūkią kovo devynioliktąją. Ilgokai sirgo vėžiu ir to neslėpė nuo pašnekovo, tarsi pasiteisindamas, kodėl taip karštligiškai skuba kurti, keliauti, planuoti.
Spėju, kad savo penkiasdešimtmečiui rengė pirmąjį fotoalbumą „Terra Užupis“, nes varčiau jau užbaigtą maketą. Ketino surengti ir parodą - ką fotografuodavo kiekvieną dieną Užupyje pro savo buto langą. Kai nebūdavo namie, vaizdą užfiksuodavo dukra Marija. Pasakojo, kaip tradicinei šokio fotografijos bienalei Paryžiuje fotografavo „Didžiojo gulbino šokį“ (pozavo jo bičiulis skulptorius Romas Vilčiauskas) ir „Juodojo gulbino šokį“ (pozavo juvelyras Algis Mikutis). Pats ieškojo kelių į tarptautinę fotografiją, labai džiaugėsi, kad pernai rudenį pabuvojo didžiulėje parodoje „Paris Photo“. Mėgstamiausias jo posakis: „Galėčiau valandas stovėti prie šios fotografijos“. Matyt, ir mus norėjo paskatinti tą daryti, prieš kurį laiką nustebindamas vienos fotografijos paroda Operos ir baleto teatro fojė. Jam buvo aiški grožio samprata, grožis turėjo būti įprasmintas. Stovėdamas prie vienos fotografijos jis jautėsi metąs iššūkį skaitmeniniam vaizdui, kuris kas akimirką atsiranda ir sugūra mūsų akivaizdoje.
Daug Michailo Raškovskio fotografijų publikuota specialiuose fotografijos leidiniuose, knygose apie baletą, kultūros periodikoje, ypač „7 meno dienose“. Kartais pagalvodavau, kad mes tiesiog nespėjame paskui nei padėdami, nei įvertindami, nei bendraudami, kai žmogus atveria tau širdį. O juk kiekviena akimirka galėjo būti kaip šventė.
Skirmantas Valiulis
* * *