Trys jauni menininkai - Robertas Gritėnas, Gytis Jankauskas ir Rokas Puzinas - jau ne naujokai meno ir architektūros pasaulyje. Visi jie - Vilniaus dailės akademijos absolventai, savo darbais ir mintimis, pasiūlymais, kaip jas realizuoti, aktyviai dalyvaujantys sostinės gyvenime. Vienas naujausių jų laimėjimų - tai galimybė kurti kitokį studentų miestelio Saulėtekio alėjoje veidą.
Kaip susibūrėte dirbti kartu?
Bendram darbui, galima sakyti, suvedė tikra draugystė. Esame pažįstami dar nuo studijų laikų. Grįžę iš tobulinimųsi užsienyje, kartu dalyvavome architektūriniuose konkursuose Gyčio bendrakursio M. Maziliausko komandoje. Vienas iš svarbesnių šios komandos laimėjimų buvo VDA pastato Nidoje (Taikos g. 43) rekonstrukcija, pritaikant jį tarptautinių edukacijos, meno ir kultūros projektų vykdymo reikmėms. Mums pasisekė - projekto konkurse užėmėme pirmąją vietą. Taip tartum grąžinome skolą mokytojams, tačiau, kaip dažnai pasitaiko institucijų konkursuose, realizuoti projektą buvo pakviesti antrosios vietos laimėtojai.
Kitas projektas, kuriame dirbome drauge - Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursas. Įveikėme pirmąjį konkurso etapą, kaip ir kolegaRokas, kuris šiame konkurse dalyvavo kaip konkurentas architekto J. Anuškevičiaus grupėje. Praėju siais metais su pasiūlymu dalyvavome Lvovo savivaldybės tarptautiniame konkurse S. Banderos memorialo atnaujinimui. Įsijungėme ir į „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ programą su „Puntuko“ projektu. O analogiškam renginiui Izraelyje, kurį organizavo „Mo By“ galerija, siuntėme Šv. Onos bažnyčios replikos projektą. Be to, „7md“ esam debiutavę su straipsniu apie šiuolaikinę Lietuvos architektūrą.
Kas paskatino dalyvauti „studentiškame“ Saulėtekio projekte?
Universiteto konkursas „Mokslo laikrodis“ vyko vasarą ir mums tai buvo galimybė mažesnėmis apsukomis, bet neprarandant įgyto konkursų įdirbio ir nuotaikų tęsti savo veiklą. Tuo labiau kad mūsų visų trijų nuomonės dėl projektinių kompozicijos klausimų stebėtinai sutapo.
Šio konkurso reikalavimai ir sąlygos, palyginti su kitais viešaisiais konkursais, buvo mažiau sudėtingos, supaprastintos. Tai iš karto patraukė, suteikė daugiau laisvės, sudarė kūrybinių dirbtuvių atmosferą.
Ko tikėjotės ir kaip pavyko?
Ieškodami idėjos laikomės hermeneutinio principo - priimame kiekvieną kilusią mintį ir ieškome bendro vertybinio atitikmens. Neatmetame netikėtų, keistų, kartais absurdiškų ar iš pirmo žvilgsnio kvailų idėjų. Stengiamės, kad kūryboje liktų vietos spontaniškumui, todėl kuriant ir įgyvendinant projektus mums svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp intuicijos ir formalių sprendimų. Taip pat stengiamės su sveiku humoru žiūrėti į sustabarėjusius, dogmatiškus dalykus.
Susipažinę su konkurso „Mokslo laikrodis“ įvadinėmis sąlygomis, buvome nustebinti universiteto visuomenės užsidegimo įgyvendinti sumanymą, kuris suteiktų šiai bendruomenei naujų įkvepiančių impulsų. Stengėmės atsižvelgti į humanitarinio švietimo socialumą, pradėjome ieškoti universalios simbolikos išraiškų. Nutarėme laikytis minties, kad pati architektūra yra labai susieta su tiksliaisiais gamtotyros mokslais ir ypač su fizika. Kadangi iš principo pati idėja nurodė renesansinę projekto sklaidą, siekėme aiškaus, kiek įmanoma objektyvaus skulptūrinės plastikos sprendimo. Įsijausti į vientisą skulptūrinį ir architektūrinį komponavimą padėjo konkurso sąlyga numatyti „skulptūrų miestelio“ projektines galimybes.
Ką simbolizuoja Jūsų pateikta interpretacija ir kodėl būtent tai siejate su Saulėtekiu?
Papildoma „slaptoji“ intriguojanti konkurso sąlyga yra ta, kad projektas įgyvendinamas skvere su sodriu istoriniu kontekstu - šioje vietoje sovietmečiu stovėjo paminklas garsių komunistinės revoliucijos vadų susitikimui paminėti. Paminklo užduotis tuomet buvo demagogiškai skatinti studentus mąstyti apie Saulėtekio alėjos idėjinę simboliką. Žinodami tai nusprendėme, kad mūsų darbe turi būti etnokultūrinių, patriotiškumą išreiškiančių motyvų. Tačiau tarpusavyje sutarėme, kad mokslas yra pasaulietinis, civilizacijos patirtį kaupiantis reiškinys.
Skulptūrą formuojančios plastinės priemonės yra aiškios ir paprastos. Naudojama tūrinė forma pakartoja taisyklingos spiralės matematinio modelio motyvą. Pagrindinė alegorinė, metaforinė kompozicijos nuoroda yra laiko, kaip tekančios upės ir begalinės įvykių tėkmės joje, įprasminimas. Skulptūrinė forma įvairiais rakursais perteikia kultūrinių simbolių įvairovę ir jų tarpusavio kaitą: besisukančioje aplink ašį spiralėje matomi smėlio laikrodžio, medžio lapo, liepsnos įvaizdžiai.
Viena vertus, tokį abstrahuotą skulptūrinės skvero kompozicijos santūrumą padiktavo esamos architektūros pobūdis. Kita vertus, neatitrūkome ir nuo gamtinės aplinkos - visus metus žaliuojančio pušyno fono. Atraminių sienelių, takų ir aikštelių platformose imitavome pušies žievės daugiasluoksniškumą.
Šis darbas jau pradėtas, o kokie tolesni Jūsų planai?
Idėjų ir planų ateičiai netrūksta. Šiuo metu padedant „Naujosios architektūros ir grafikos“ specialistams vyksta „Mokslo laikrodžio“ techninio projektavimo darbai, o vasaros pradžioje turėtų prasidėti praktinė realizacija. Atsižvelgdami į galimybes stengsimės intensyviau įsilieti į kultūrinį Lietuvos gyvenimą - susidomėjome brolių Vileišių paminklo konkursu. Stebime ir už šalies ribų vykstančius konkursus. Neatmetame galimybės didinti mūsų grupę, norime Lietuvos architektūroje suburti įvairesnių, kūrybiškai alternatyvių požiūrių kolektyvą.