Po Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus ir Lietuvos Respublikos garbės konsulo Šveicarijoje M. Sogny prasmingų žodžių (lietuvių ir prancūzų kalbomis) savo gabumus pademonstravo septyni jaunieji pianistai (nuo 12 iki 19 m. amžiaus), kurių pasirodymai - pirmoje koncerto dalyje soliniai, o antroje - su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam dirigavo Robertas Šervenikas, - buvo išdėstyti pagal atlikėjų amžių. Pjeses ir etiudus skambino trys lietuvaitės - Dorotė Vdovinskytė (g. 1998), Agnė Radzevičiūtė (g. 1992) ir Gryta Tatorytė (g. 1989) - ir antruoju numeriu grojęs vengras Ãdãmas Szokolay (g. 1996). Jų programose, be kitų kūrinėlių, atrodytų, kaip būtina sąlyga, buvo po tris M. Sogny pjeses iš ciklo „Muzikinės eidetikos prolegomenai“ („Prolégomenes a une Eidétique Musicale“) ir tris etiudus iš ciklo „Etiudai fortepijonui“. Gal Lietuvoje dar mažai kas žino, kad pianistas, pedagogas, kompozitorius ir filosofijos mokslų daktaras M. Sogny įkūrė fondą „SOS Talents“, kurio tikslas, kaip rašoma koncerto programėlėje - „remti talentingus jaunosios kartos pianistus, skatinti ir plėtoti jų kūrybiškumą“ pagal jo sugalvotą metodą, pagrįstą jo sukurto ciklo „Muzikinės eidetikos prolegomenai“ 324-ių pjesių mokymusi. M. Sogny nuomone, tada tobulinami pianisto įgūdžiai, įgyti savo šalies muzikos mokymo įstaigoje, ugdoma kūrybinė pianisto vaizduotė, atveriamas garsų pasaulis, aprėpiantis jausmus ir sąmonę. Antroji studijų ašis - 300 etiudų fortepijonui ciklas, dar labiau lavinantis pianistinę techniką. Išgirdus per televizijos anonsą M. Sogny išsakytus žodžius, kad nereikia jaunųjų pianistų ugdyti pasaulyje pripažintų klasikų (L. van Beethoveno, J.S. Bacho, W.A. Mozarto ir pan.) kūriniais, o geriau mokyti pagal jo metodą, buvo smalsu išgirsti, kokios vertybės slypi šio autoriaus kompozicijose. Susidarė įspūdis, kad mažučiukės pjesytės, kurios beveik nesiskiria nuo nedidelės apimties etiudų, yra tarsi meiliai skambantys eskizėliai, be vystymo, be aiškių nuotaikų, nuteikiantys įsiklausyti į salstelėjusius romantiškus skambesius. Per koncerto pertrauką besišnekant profesionaliems muzikams, pedagogams kilo mintis, kad, suradęs gerus jaunųjų talentų rėmėjus (nuo pat pradžių fondą remia ponas ir ponia Dassault), fondo įkūrėjas rado puikų būdą plačiai pasaulyje populiarinti savo kompozicijas. Jis organizuoja festivalius Šveicarijoje, Vengrijoje, Olandijoje, keliauja po pasaulį (ypač dažnai po Rytų Europą), ieškodamas gabių pianistų. Daugeliui ten surastų vaikų skiria stipendiją, o jie, laimingi, kad turi galimybę koncertuoti užsienyje, sutinka propaguoti tuos abejotinos vertės kūrinėlius.
Antroje koncerto dalyje koncertus su orkestru skambino daugelio Rusijos konkursų laureatė Aleksandra Masaleva (g. 1995, grojo L. van Beethoveno Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, C-dur, op. 15, I dalį Allegro con brio), Gruzijos pianistas Tedo Diakonidzė (g. 1993, atliko J.S. Bacho Koncertą klavesinui ir styginiams Nr. 5, f-moll, BWV 1056) ir Lietuvos atstovė Morta Grigaliūnaitė (g. 1991, skambino L. van Beethoveno Koncerto Nr. 3, c-moll, op. 37, I dalį Allegro con brio; šį kūrinį pranešėja supainiojusi skambiai anonsavo kaip Koncertą Nr. 1, C-dur, ir, to nepastebėjusi, deja, nepasitaisė). Gal dėl to, kad įprasta, jog orkestras neklauso solinių numerių, o tik griežia, šie pianistai neatliko M. Sogny kompozicijų; o gal pritrūktų televizinio numatyto laiko?
Publika entuziastingai reagavo į kiekvieno jauno atlikėjo skambinimą. Smagu konstatuoti, kad atsiranda vis daugiau žmonių, skiriančių savo energiją ir laiką muzikos studijoms ir anksti pasiekiančių vis aukštesnių rezultatų. Jie nebijo imtis skambinti sudėtingų kūrinių, sugeba įveikti teksto techninį aspektą, išsiugdo muzikinę atmintį, maksimaliai sklandžiai pateikia publikai išmoktus kūrinius. Tai sukelia pagarbą, bet kartu ir verčia samprotauti, ar reikia jauniems, dar nesubrendusiems atlikėjams būtinai viešai groti kūrinius, kuriuos tobulai interpretuoja tik suaugę, turintys įvairiapusę patirtį meistrai. Štai vieno tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso, vykusio Vilniuje, žiuri pirmininkas, pripažintas pasaulyje pianistas Kalle Randalu anuomet buvo pasipiktinęs vienos mergaitės W.A. Mozarto Fantazijos d-moll traktuote, nes ji buvo vaikiškai maloniai naivi. Jis neleido šiai dalyvei skirti premijos, sakydamas, kad būtina pedagogams nurodyti jų klaidas (beje, su šia Fantazija jaunoji pianistė buvo jau kelių tarptautinių konkursų laureatė).
Taigi egzistuoja skirtingos nuomonės; kai įvairiose muzikinėse varžytuvėse dalyvauja daug gerai parengtų, gerokai pažengusių savo profesijoje muzikų, tada nulemia individualybė. Paaiškėjus, kad ryškių meninių asmenybių nėra, laimi tie, kurių techninis pasirengimas stipresnis, sudėtingesnės programos, kurių nervai ištvermingesni. Taip ir per koncertus - kai girdime paeiliui kelis atlikėjus, labiausiai sudomina tie, kurie savitai girdi muziką, yra jautrūs ar įtaigūs. Šiame koncerte visi fondo globotiniai pasirodė stabiliai, kiekvienas pagal savo galimybes įtikino darbštumu, atsakingumu. Gal išskirčiau abu berniukus. Vienas jų, Ã. Szokolay, 12-metis vengras, vikriai ir švariai, su malonumu paskambino Béla Bartoko „Tris rumunų šokius“ ir Felixo Mendelssohno-Bartholdy Scherzo e-moll iš Fantazijų ciklo op. 16. Atrodo, kad šis smulkaus sudėjimo, kuklus berniukas gali ateityje tapti skoningai grojančiu virtuozu. Su orkestru J.S. Bacho Koncertą 16-metis gruzinas T. Diakonidzė traktavo delikačiai, gėrėdamasis savitai skambančiais gražiais garsų deriniais. Susidarė įspūdis, kad šie du pianistai groja jiems suprantamą muziką.
A. Radzevičiūtė ir G. Tatorytė dėmesingai, maksimaliai, įsigilinusios interpretavo M. Sogny pjeses ir etiudus. A. Radzevičiūtė išsiskyrė iš visų koncerto dalyvių ir ypatingu jautrumu muzikai, įtaigumu. Jos atliekama F. Chopino Baladė As-dur, Nr. 3, op. 47, buvo nervinga, įtempta, nebuvo nejausmingų epizodų. Gaila, kad dėl jauno amžiaus jai buvo sunku tramdyti savo emocijas, todėl dažnai per daug skubėjo (o gal smagu demonstruoti savo technines galimybes?), dėl to nukentėjo ritmika, muzikinės medžiagos prasmių sudėliojimas. Viename interviu „Respublikoje“ ši perspektyvi, talentinga pianistė, kalbėdama apie savo atei
ties planus, išsakė mintį, kad baigusi mokyklą išvyks studijuoti į užsienį, nes Lietuvoje jai nėra pas ką mokytis. Keista, kad jaunieji atlikėjai nesupranta, jog jeigu jie į bet kurią užsienio muzikos mokymo įstaigą priimami išskėstomis rankomis, vadinasi, yra puikių pedagogų Lietuvoje, sugebančių suteikti puikią profesinę bazę.
Vyriausia koncerto atlikėja G. Tatorytė parodė technikos brandumą ir pasitikėjimą savo sugebėjimais, atlikdama A. Skriabino Preliudą ir Noktiurną kairei rankai op. 9. Gaila, kad neįtikino masyvus, tankus Balio Dvariono „Mažosios rapsodijos“ perteikimas. Beje, baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, ji studijas tęsia H. Purcello muzikos mokykloje Anglijoje. Gal jos mokytojas Williamas Fongas nepajuto trapaus B. Dvariono muzikos stiliaus žavesio?
Tvarkingai, techniškai sklandžiai
pavyko paskambinti ir L. van Beethoveno koncertų pirmųjų dalių atlikėjoms - rusaitei A. Masalevai ir M. Grigaliūnaitei, kurią, kaip ir kitas dvi mūsų pianistes A. Radzevičiūtę ir G. Tatorytę, globoja ir M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas. Gaila, kad šį kartą Lietuvos kamerinis orkestras griežė kiek per masyviai, klampiai, kiek „kampuotai“ ir ne visada švariai intonavo muzikuodamas ansambliu su trapiai ir plastiškai skambinusiais jaunaisiais solistais. Beje, klausiusieji namuose šį koncertą per „Mezzo“ kanalą teigė, kad buvo pareguliuotas garsinis santykis ir orkestras neperdenginėjo fortepijono skambesių.
Belieka palinkėti jauniesiems pianistams didžiausios sėkmės jų artistiniame kūrybiniame kelyje ir išaugti į brandžius menininkus, kurių interpretacijomis žavėtųsi pasaulio klausytojai.
Klaidos atitaisymas
„7 md“ Nr. 11 (840) 2009 03 20, straipsnyje „Jaunieji pianistai kelyje į brandųjį meną“ įsivėlė klaida. Gryta Tatorytė, skambinusi B. Dvariono „Mažąją rapsodiją“, studijuoja Karlsruhės muzikos universitete (Vokietija) prof. Michaelio Uhde's ir Markuso Stange'o klasėse, o ne Anglijoje. H. Purcello muzikos mokykloje tobulinasi Morta Grigaliūnaitė. Straipsnio autorė A.E. Radvilaitė nuoširdžiai atsiprašo jos mokytoją Williamą Fongą, niekaip nesusijusį su minėto B. Dvariono kūrinio atlikimu.
* * *