Čiuožiant atgal

Jonas Ūbis
Esame pernelyg pasipūtę, kad pasimokytume iš kitų ir nekartotume tų pačių klaidų. Pavyzdžiui, lietuvių kino kūrėjai galėtų paanalizuoti, kodėl ir savo šalyje, ir užsienyje tokie populiarūs čekų filmai, pasakojantys kuklias, žmogiškas, juokingas ir šiltas istorijas. Tačiau, matyt, teks dar ilgokai palaukti, kol lietuvių kinematografininkai pagaliau patirs absoliutų fiasko rekonstruodami Žalgirio mūšį, lietuvių meilės nuotykius Sibiro lageriuose ar banditėlio, tapusio visų alaus gėrikų globėju, Tado Blindos jaunystę. Tada kuris nors gudresnis kūrėjas gal supras, kad konjunktūriniai epai lietuvių kinui ne pagal kišenę ir paklaus savęs, kaip elgiasi tokių pat mažų šalių kolegos. Ir pagaliau atras čekų kiną.

Siūlau nelaukti, kol atsibus lietuviai režisieriai, ir sekmadienį (22 d. 19.45) per LTV2 pasižiūrėti čeko Jano Sverako filmą „Pradinė mokykla“ (1992). Filmas nukelia į 1945-uosius, kai pasibaigė vokiečių okupacija ir dar neprasidėjo sovietų dominavimas. Dešimtmetis Edas lanko pradinę berniukų mokyklą. Jis ir jo draugai tokie nevaldomi, kad jų nesulaiko net gana skausmingi išgyvenimai, pavyzdžiui, prie turėklų prišalusio liežuvio plėšimas. Tačiau vieną dieną klasėje pasirodo naujas mokytojas, kuris pasakoja mokiniams apie savo didvyrišką kovą su naciais. Trumpam jam pavyksta įgyti vaikų pagarbą. Netrukus Edas ir jo draugai pradeda suprasti, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis nei pasakoja suaugusieji. Sverako filmas - tai pasakojimas apie brendimą. Apie tai, kaip pradedi suprasti, kad suaugusieji dažnai meluoja, kad apgavystė gyvenime labiau apsimoka už tiesą. Sverakas apdovanotas „Oskaru“ už filmą „Kolia“, jo „Tuščią tarą“ pernai mielai žiūrėjo „Kino pavasario“ žiūrovai. Jiems tikrai nereikia priminti apie puikų režisieriaus humoro jausmą. Tačiau „Pradinė mokykla“ - tai ne tik gera papročių komedija, bet ir įdomi čekų nacionalinio charakterio studija. Kažko panašaus pasigendu ir mūsų kine, nebent Jūs, mieli skaitytojai, manote, kad tą charakterį perteikia serialai, kuriuose diena iš dienos galima žiūrėti į karikatūriškus mylinčius, nusikalstančius ir beveik visą laiką sau ir kitiems meluojančius lietuvius.

 

Nacionalinė televizija ir toliau bando mus įtikinti, kad visi nostalgiškai ilgimės anų laikų, kai Brazauskas ir jo draugai didvyriškai kovojo prieš sovietų valdžią ir svajojo apie Valdovų rūmų atstatymą, įsitvirtinę priešų lizde - komunistų partijos Centro komitete. Juk antraip nebūtų tiek laidų, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai panyrama į nesenus ir, matyt, saldžius prisiminimus. Nekalbu apie nacionalinę ligą - krepšinį. Ji greičiausiai nebeišgydoma. Tačiau kiekvieną ketvirtadienio vakarą per LTV skamba lietuvių tarybinė estrada, o šeštadieniais lenktyniaujantys chorai - tarsi didžiųjų dainų švenčių aidas. Sakykite, ką norite, bet man tos šventės ir tie chorai pirmiausia primena sovietų valdžios ir liaudies broliavimosi ritualus. Bet pats nostalgiškiausias sovietmečio priminimas, be abejo, yra dailiojo čiuožimo čempionatai, kuriuos kažkada prie televizorių prigulusi stebėjo šeštoji pasaulio dalis. LTV visą ateinančią savaitę ir vėl transliuos kažkurį dailiojo čiuožimo čempionatą. Kasdien, visą laiką, iki pabaigos.

 

Tiems, kuriems gyvenimas atrodo per trumpas, kad dalį jo reikėtų aukoti čiuožimui, taip pat bus ką žiūrėti. LTV2 rytoj (21 d. 19.45) primins 1967 m. sukurtą Franšois Truffaut filmą „Nuotaka juodais drabužiais“. Filmo herojė Žiuli (viena Naujosios bangos ikonų Jeanne Moreau) savo vestuvių dieną tapo našle. Po nepavykusios savižudybės ji ima keršyti visiems, susijusiems su vyro nužudymu. Ji sugebės prieiti prie kiekvieno iš penkių vyrų, kurių kiekvienas reprezentuoja tam tikrą vyriškio tipą. Filmas sukurtas pagal Cornello Woolricho (Williamo Irisho) romaną. Rašytojas laikomas juodojo romano tėvu. Jo knyga tapo genialiojo Alfredo Hitchcocko filmo „Langas į kiemą“ ir daugybės kitų kino kūrinių pagrindu. Truffaut Woolrichu žavėjosi nuo pat paauglystės. Jis ekranizavo ir kitą Woolricho romaną „Misisipės sirena“.

 

Mėgstu kriminalines istorijas, nes jos padeda atsipalaiduoti. Tokių šią savaitę bus ir daugiau. TV3 (22 d. 11.30) parodys Martino Bresto „Bėgimą naktį“ (1988). Filmo herojus nusikaltėlių gaudytojas Džekas (Robert De Niro) turi surasti pabėgusį mafijos kasininką Džonataną (Charles Grodin), kol jo neaptiko nei darbdaviai, nei FTB. Tačiau kai Džekui pavyksta rasti pabėgėlį, paaiškėja, kad tai tik nuotykių pradžia. Skipo Woodso 1998 m. filmas „Ketvirtadienis“ (TV3, 22 d. 23.35) papasakos apie sėkmingą architektą Keisį (Thomas Jane), kuris laukia sprendimo apie įvaikinimą. Ketvirtadienį jį su žmona turi aplankyti kuratorius, kuris nuspręs, ar šeima gali gauti leidimą įvaikinti. Mat kadaise Keisis prekiavo narkotikais. Tačiau ketvirtadienį jo namuose pasirodo buvęs bendrininkas (Aaron Eckhart) ir palieka paslaptingą lagaminėlį... Režisierės Evelyn Purcell 2002 m. filmo „Riba“ (LNK, šįvakar, 20 d. 23.25) herojė yra psichiatrė Lila (Gina Gershon), kuri skiriasi su vyru. Atsižvelgęs į herojės darbą, teismas paskiria dviejų dukrelių globą Lilos vyrui. Tačiau tuo moters nelaimės nesibaigia, nes vienas jos pacientas keršydamas nusprendžia užmušti buvusį daktarės vyrą ir prisipažinti, esą žmogžudystę užsakė ji. Kadaise itin garsaus amerikiečių režisieriaus Halo Ashby 1986 m. filmo „8 milijonai būdų mirti“ (TV3, 21 d. 0.50) herojai - buvęs policininkas ir prostitutė. Jis (Jeff Bridges) kažkada nužudė narkotikų platintoją ir dabar grimzta į alkoholizmą. Ji (Rosanna Arquette) siūlo 5 tūkstančius dolerių, kad šis perpirktų ją iš sutenerio. Tai - niūri istorija, bet filmas kurtas tada, kai panašios istorijos dar nebuvo tapusios postmodernistų objektu, tad visai pravartu pasižiūrėti. Kartais anų laikų vertinimai atrodo gana keisti, nes pasikeitė (matyt, ne į gerąją pusę) ir pats kinas. Man smalsu, kaip dabar atrodys 1971 m. Franko Perry sukurtas psichologinis vesternas „Daktaras“ (LTV2, 23 d. 22.10), kurio autorius pasirodymo metais buvo kaltintas pernelyg dideliu autentiškumo ir psichologizmo siekiu. Tie kaltinimai dar keistesni žinant, kad filmo herojai - ir prieš tai, ir po to ne viename filme rodytos laukinių Vakarų legendos Docas Holliday'us, Wyattas Earpas bei garsusis Tombstono miestelis ir susišaudymas prie Koralo. Filme vaidina Harris Yulinas, Stacey Keachas ir Faye Danaway. Austrų režisieriaus Stefano Ruzowitzky („Oskaras“ už „Falsifikuotojus“) filmas „Diversantai“ (BTV, 24 d. 21.25) primins dar vieną kino mėgstamą temą - vieną sėkmingiausių Antrojo pasaulinio karo žvalgybos operacijų, kai „Enigmą“ pasitelkusiems anglams pavyko atskleisti slaptuosius vokiečių šifrus. „Diversantų“ veiksmas susijęs su šia operacija, nors filme rodoma, kaip amerikiečio vadovaujamas britų specialiųjų tarnybų būrys turi infiltruotis Berlyne, fabrike, kur darbininkų daugumą sudaro moterys.

 

Artėja prezidento rinkimų kampanijos pradžia, todėl netrukus teks susidurti su bene dešimčia viešųjų ryšių bendrovių sukurtų dirbtinių žmonių. Ta proga siūlau prisiminti Andrew Niccolo filmą „Simona“ (LNK, 21 d. 21.30). Jame pasakojama, kaip prodiuseris vietoj išėjusios žvaigždės pasitelkia naujųjų technologijų sukurtą jos antrininkę. Tačiau niekas negali sužinoti tikrosios dublerės kilmės. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Alas Pacino, Catherine Keener ir Winona Ryder.

 

Žvaigždžių likimai klostosi įvairiai, nors ne visos veržiasi į valdžią. Vieną žvaigždės istoriją pamatysime 2003 m. Samo Weismano filme „Grąžinkit šlovę“ (LNK, 21 d. 23.45). Filmo herojus Dikas 8-ajame dešimtmetyje buvo jaunimo serialo žvaigždė. Suaugęs ji tegali pasigirti restorano portjė padėjėjo pareigomis. Dikas siekia sugrįžti į ekranus. Tačiau režisieriui reikia „normalaus“ tipo. Dikas visais būdais siekia įrodyti, kad yra normalus, ir nusamdo „normalią“ šeima, kuri turi jį išmokyti gyventi paprastai. Bet kai Dikas įsikrausto po jų stogu, šeimos gyvenimas liaujasi buvęs normalus, nes atgimsta Diko viduje tūnantis šlovės, laimės ir tikrų vertybių pasiilgęs vaikas.

Neseniai prieš metus mirusio režisieriaus Anthony Minghellos draugai surengė jo filmų festivalį. LNK (22 d. 23 val.) taip pat nusprendė priminti „Anglo ligonio“ režisierių ir parodys jo paskutinį filmą „Įsibrovimas“ (2006). Filmas perkelia į šių dienų Londoną. Vilas (Jude Law) turi sėkmingą firmą, į kurios biurą kartą įsilaužiama. Vilasaptinka įsilaužėlių pėdsakus ir susipažįsta su vieno jų mama - emigrante iš Bosnijos Amira (Juliette Binoche). Netikėtai užsimezgusi draugystė ima kelti grėsmę ne vienus metus trunkantiems Vilo santykiams su Liv (Robin Wright Penn)... Pats režisierius yra sakęs, kad „Įsibrovimas“ - „tai taip pat filmas apie Londoną, miestą, kurį myliu būtent todėl, kad čia susitinka tokių tolimų kultūrų žmonės“.

 

Dabar nieko nestebina moterims skirti filmai. Todėl šįkart noriu pasiūlyti grynai „vyrišką“, kurie taip pat vis dar egzistuoja. Tokiame kine moterys nesvarbios, ir jei yra, dažniausiai neigiamos. Svarbiausia - žiaurūs vyrų žaidimai. Kur jie akivaizdžiausi? Žinoma, kad bokse. Apie tai ir 2002 m. Walterio Hillo „Čempionas“ (BTV, 23 d. 21.30). Jo herojus - bokso čempionas Džordžas (Ving Rhames), kuris už išprievartavimą atsidūrė kalėjime. Čia kali Monro (Wesley Snipes), kurį kaliniai laiko tikru bokso meistru. Tarp dviejų „meistrų“ kyla įtampa, kuria nori pasinaudoti iki gyvos galvos nuteistas gangsteris Emanuelis. Šį vaidmenį netikėtai bravūriškai suvaidino Peteris Falkas, kurio legendinį leitenantą Kolombą prisimena kiekvienas, matęs nors vieną garsiojo serialo dalį. Filme yra ir daugiau netikėtumų.

 

Poetinių meilės istorijų ir kelio filmų gerbėjai taip pat neliks nuskriausti. LTV2 (23 d. 22.10) parodys žinomo prancūzų scenaristo Serge'o Frydmano režisūrinį debiutą „Mano angelas“ (2004). Filmo herojė Koletė (specialiai Vanessai Paradis parašytas vaidmuo) vidurnaktį sulaukia nepažįstamojo skambučio. Jis prašo padėti surasti jo sūnų. Tačiau berniukas pasirodo ne toks jau mažas ir bejėgis. Bilis įžengė į pavojingą paauglystės amžių. Netrukus jis tampa našlaičiu. Koletė turi kažkaip kapstytis iš šios keistos istorijos, kuri ją veda tiesiai į meilę.

 

Jūsų -

 

Jonas Ūbis

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.