Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Markas Mäetammas ir Stepheno Kingo „Švytėjimas“


Paroda „Priemiesčių grožybės“ galerijoje „Vartai“


Danutė Gambickaitė

Share |
Kaido Ole. „Klausimai I-IV“. 2009 m
Ar Markas Mäetammas skaitė Stepheno Kingo „Švytėjimą“? O gal šis menininkas prisižiūrėjo Stanley Kubricko ekranizuotos „Švytėjimo“ versijos? Klausimai detektyvo gal ir neverti, bet intriguojantys, iškilę man (galbūt ir kitiems) žvelgiant į kūrinius, kuriuose isteriškai trykšta kraujo fontanai iš Mäetammo kuriamo pseudoautobiografinio personažo žmonos ir vaikų kūnų. Atsakymas aiškus kaip dvi kapeikos - tikriausiai taip. „Švytėjimą“ ar bent jau jo ekranizaciją dailininkas turėjo regėti... Norint tuo įsitikinti, verta užmesti akį į jo vaizduojamas istorijas.

Pirmiausia šiek tiek informacijos. Dalis „Vartuose“ eksponuojamų Mäetammo darbų buvo rodyti paskutinėje Venecijos bienalėje, o tai, būkim atviri, skamba solidžiai. Parodoje pristatomi menininkai, kaip jie patys teigia, „pirmiausia yra vadybininkai, tėvai, dėstytojai - kaip ir visi, gyvenantys miegamuosiuose rajonuose“. Taigi kūryba, kaip suprantu, jiems yra ne vienintelė veiklos sritis. Kartais tai tiesiog saviraiška, galbūt padedanti atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienybės.


Atrodo, kad Eglė Ridikaitė ir Kaido Ole į kasdienybę žvelgia kiek ramiau, meditatyviau, o štai Mäetammas, nors ir su ironija, į ją reaguoja daug aštriau ir, be abejonės, daug drastiškiau. Jis pasitelkia gausybę populiariosios kultūros reiškinių bei įvaizdžių ir savaip, dažniausiai naudodamas juodąjį humorą, ją interpretuoja paversdamas savo kūrybos objektu.

 

Galerijoje „Vartai“ pristatomų kūrinių bei Stepheno Kingo romano „Švytėjimas“ temų panašumas liudija, kad Mäetammą veikia populiariosios kultūros produktai. Estų menininko darbai maniakiškai įtikinėja, kad šeima trukdo kurti, todėl ją reikia sunaikinti.

 

Kingas, pasitelkdamas Džeko Torenso personažą, elgiasi taip pat. Pagrindinį jo filmo veikėją apėmusi šeimos sunaikinimo manija. Tam sunaikinimui jis pasitelkia ne vieną kine ir literatūroje nužiūrėtą žmogžudystės modelį. Būdų, kaip atsikratyti tais kūrybingumą naikinančiais trukdžiais, kurie kiekvieną dieną zyzia, seilėjasi ir bamba, jis atranda pačių įvairiausių. Jei žmona priekaištaus, kad per vėlai grįžai, uždusink ją pagalve. Jei vaikai cypaus ir lakstys aplink kviesdami pažaisti, paskandink juos vonioje arba įkišk galvas į orkaitę, galų gale - užkapok juos visus kirviu, kaip kad pasielgė Torensas iš „Švytėjimo“. Tas beatodairiškas šeimos naikinimas nesąmoningai verčia peržiūrėti savo požiūrį į kartais trukdančius kurti namiškius.

 

Mäetammas sąmoningai elgiasi kaip vaikas, o tą infantilumo įspūdį dar labiau sustiprina pasirinktos raiškos priemonės: lėlės barbės bei įvairiausi jų atributai (dar vienas populiariosios kultūros produktas). Laisvai besiliejančio kraujo motyvą galime atrasti ir ankstesnėje Mäetammo kūryboje, pavyzdžiui, darbų serijoje „Kraujuojantys namai“. Tai jau akivaizdi paralelė su Stanley Kubricko „Švytėjime“ viešbučio koridoriais tekančioms kraujo upėmis.

 

Kingas naudojasi Emile'io Zola romane „Žmogus žvėris“ suformuluota idėja, kad kiekviename iš mūsų slypi žvėris, kuris bet kada gali atbusti ir netikėtai smogti su didžiule jėga. Kaip kad padarė Žako Lantje personažas, iš pirmo žvilgsnio labai nedrąsus, kuklus jaunuolis, kurį kaskart sutikus moterį užvaldydavo pragaištingas virpulys. Tikras vilkas avelės kailiu - amžina, jau turbūt įgrisusi tiesa. Bet juk tiesa, ar ne? Kingas šalia žmogaus-žvėries prideda dar ir kūrėjo charakterį. Taip pat sukonstruotas ir Mäetammo kūrinių personažas.

 

Tačiau jeigu jau „suporavau“ šiuos du kūrėjus, negaliu nepabandyti pažiūrėti ir kuo jie skiriasi. „Švytėjime“ Kingas gana akylai narplioja veikėjų charakterius, siūlo jų elgesio motyvus - čia viskas turi savas priežastis ir pateisinimus. Jam nusispjauti į romano apimtį, atskleisti charakterius rašytojui yra kur kas svarbiau. Susidaro įspūdis, kad knygos autorius nuspėja mūsų minties vingius ir visuomet užbėga įvykiams už akių. Maetammui visa tai, atrodo, nerūpi.

 

S. Kingas su savo „Švytėjimu“ tampa tarsi pereinamąja grandimi toje idėjų transformacijos (nuo E. Zola iki Mäetammo) sekoje. Džekas Torensas, rašytojas (kūrėjas), kad ir nevykęs, susiduria su kūrybine krize, kurią, anot jo, sukelia žmona su savo ne vietoje ir ne laiku iškilusiais klausimais bei perdėtu rūpestingumu. Argi ne tokia pat problema gvildenama estų dailininko kūrinyje? Iš pirmo žvilgsnio Mäetammas savo darbuose rodomą žiaurų elgesį bando pateisinti panašiai, bet yra vienas „bet“. Visi jo kūriniai kupini neslepiamos ironijos, juodojo humoro. Absurdas kraujo fontanais trykšte trykšta iš kuriamo personažo žmonos ir vaikų kūnelių. „Menininkas-žudikas“ suvokia savo, kaip kūrėjo, tėvo, vyro viename asmenyje statusą ir inspiracijos šaltiniu pasirenka tai, kas tą inspiraciją žudo. Čia ir susiduria Kingo ir Mäetammo keliai, o susidūrę tuoj pat išsiskiria, nes siaubo klasikas į visa tai žvelgia rimtai, užsidėjęs siaubo, mistikos akinius, dailininkas - pasitelkęs kraštutinę ironiją bei absurdą.

 

Naudodamas absurdą kaip išraiškos priemonę, estų dailininkas ir juokiasi, ir išlieka žiaurus sau tuo pat metu, nes absurdas visuomet slepia daugiau, nei pasakoma. Mäetammas - tarsi iš pasakos nužengęs juokdarys, kuris vienintelis gali šaipytis iš karaliaus ir kartu pamokslauti. Juk argi galima ramiai praeiti pro kūrinį, kuriame autorius savo šeimos narius pavaizdavo kaip šūdo gabalus, o save - kaip tualetinio popieriaus rulonėlį? Viena vertus, Mäetammas maištauja, kita vertus tarsi ir sutinka su tuo, kad šeima gali žudyti kūrybingumą. Žiūrovas atsiduria kvailokoje padėtyje - jis turi teisę įsižeisti, bet turi ir iš ko pasijuokti. Ir vienu, ir kitu atveju turbūt nesuklys.

 

Dar vienas estų menininko akibrokštas - intymios namų erdvės išviešinimas. Jis be jokios baimės ir graužaties iš šeimyninio albumo ištraukia savo artimiausių žmonių nuotraukas ir apipaišo jas tarsi nesubrendęs berniukas, kurį supykdė pamokslaujantys ir nuolatos bambantys tėvai ar mokytojai. Toks viešas apsinuoginimas - kūrėjo aplinkos, buities išviešinimas - šokiruoja. Juk dažnam vis dar sudėtinga nusigręžti nuo pakylėto kūrėjo įvaizdžio. Mäetammas jį tarsi nuleidžia ant žemės, nuvainikuoja, atrodo, dailininkas taip pasielgia sąmoningai, galbūt siekdamas „atgaivinti“ vaizdą, suteikti jam natūralizmo, parodyti žiauriąją realybės grimasą. Jis ne tik tėvas, šeimos maitintojas, kūrėjas, bet dar ir supykęs vaikas, atsirandantis tomis akimirkomis, kai kažkas labai „užknisa“. Šioje vietoje Kingo ir Mäetammo keliai vienas nuo kito jau nutolsta per daugybę kilometrų.

 

Trečiasis dailininko akibrokštas - instaliacija su čiuožykla vaikams, kuri transformuota į mėsmalę ir dešrelių gaminimo agregatą. Štai jums Mäetammo absurdo viršūnė, visiškai paneigianti šeimos, kaip aukščiausios vertybės, iškėlimą. Ir vėl mane apima nuojauta, kad dailininkas į visą tą demoralizaciją žvelgia kiek ironiškai.

 

Mäetammo kūryba (kitaip nei Kingo) absurdiška ir daugiaveidė kaip kokia Mona Liza. Galime pamatyti tiek linksmą, iš savęs besijuokiančią, tiek ironišką, pašaipią miną. Tereikia tinkamai nusiteikti. Kingas iš paskutiniųjų stengiasi nepalikti jokios galimybės pasiklysti kūrinio logikoje, parašyti tai, ką būtum ir taip pagalvojęs, bet nespėjai, čia nėra nei nesuvokiamo absurdo, nei juodojo humoro, nei autoironijos. Todėl net jei siaubo motyvai ir sutampa, manau, kad Mäetammas skaitė „Švytėjimą“ nebent labai seniai, kai dar buvo vaikas.

 

Tas Mäetammas vis dėlto turi neblogą humoro jausmą, kad ir žiauroką. Tik nejauku įsivaizduoti, kaip motina su vaiku turėtų jaustis užsukusi į galeriją ir pamačiusi vaikišką čiuožyklą-mėsmalę...

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.11 (840), 2009-03-20

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

hamPWsXHoNA, 2011-12-01 12:21

I was looking everyhwree and this popped up like nothing!

???, 2009-04-04 13:45

....atrodo, kad Marko Mäetamm parodoje ishstate ir savo lietuvishka pasa:

vardas: MARKAS
pavarde: MÄETAMMAS
tautybe: LIETUVIS

...ar tiesa, kad Kaido Ole "sulietuvinimu" sekesi jums kur kas sunkiu ?!

hudoznik, 2009-03-23 09:57

respect "vartams", estai ispudingi: kinas- 100%, marko- 100%, ole-?. lietuviai koki mena
bedarytu, vis vien nebesuspes su "letaisiais"
siaurieciais savo liudesi dekonstruoti..

as, 2009-03-20 11:24

Filmas Kubriko, o knyga Kingo.

uups, 2009-03-20 10:21

"Švytėjimas" lyg ir S. Kubriko darbas..

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti